Lietuvių socialinių tinklų paskyros skamba džiaugsmu – aktyviai dalijamasi Jungtinių Tautų paskelbtais statistiniais duomenimis, kur Lietuva priskirta ne prie Rytų Europos, o Šiaurės Europos šalių. Tačiau ar iš tikrųjų tai sensacinga naujiena ar seniai žinomas faktas? Lietuvos geografų draugijos nario, geografo dr. Rolando Tučo komentaras:
Kažkas netyčia pastebėjo ir be galo nustebo, kad Lietuva Jungtinių tautų (JT) priskiriama Šiaurės Europos šalių grupei. Ir ne tik JT. Visuose regioninės geografijos vadovėliuose (net išleistuose prieš kelioliką metų), Lietuva, Latvija ir Estija priskiriama Šiaurės Europos šalims. Galima tuo įsitikinti mūsų Instituto bibliotekoje susiradus vadovėlį (Pulsipher L. M., Pulsipher A. World regional geography. Global Patterns, Local Lives (Fith Edition), 2011) (aktualus žemėlapis iš šios knygos pridedamas).
Pamenu, kai prieš kelis metus mano studentė (Justina Janušaitė) rašė bakalauro darbą apie Šiaurės Europos šalių teritorijos elektorinę diferenciaciją, tai suko galvą, kaip metodologijai skirtoje dalyje argumentuoti, kodėl į tyrimą neįtraukta Lietuva, Latvija ir Estija, kurios taip pat oficialiai priskiriamos Šiaurės Europai.
Tiesa, JT regionalizavime ir vadovėliniuose skirstymuose yra skirtumų. JT postsocialistinės Vidurio (vadinamos Centrinės) Europos šalis, kartu su Rusija, Ukraina, Baltarusija ir Moldova laiko Rytų Europos regionu. Tuo tarpu visur kitur Rytų Europa bei Vidurio Europa skiriama į du atskirus regionus. Bet iš esmės visur Baltijos šalys priskiriamos Šiaurės Europai.
Dabar kažkoks didelis Facebook’o mėgėjas „atrado” visiems (bent jau geografams) seniai žinomą faktą ir iš to padarė šou. Žinoma, tai puiku. Man taip pat be galo džiugu. Tačiau ar verta komentuoti tokius „atradimus”, kurie jau seniai žinomi? Gal kas nors kada nors nustebs, kad LDK buvo tokia didelė ir driekėsi iki pat Smolensko, Haličo bei Chersono Ukrainoje. Gal kam nors tai vėl taps sensacija, talpins žemėlapius į Facebooką ir rinks „patinka”.
Aišku, kad Lietuva tapo Šiaurės Europos dalimi, pirmiausia turime dėkoti Estijai, kiek mažesniu laipsniu – ir Latvijai. Jei ne šios šalys – tuomet oficialiai būtume Vidurio (ar Centrinės) dalimi. Estiją ir Latviją su kitomis Šiaurės Europos regiono šalimis pirmiausia sieja kultūriniai ir istoriniai saitai. Šios dvi šalys (išskyrus Latvijos Latgalą), kaip ir visos kitos Šiaurės Europos šalys (išskyrus Lietuvą) priklauso vientisam protestantiškam Europos regionui (evangelikai liuteronai). Istoriniu aspektu Latvijos, o ypač – Estijos kraštai kartas nuo karto suartėdavo su kitomis Šiaurės Europos šalimis, tapdami jų vasalais. Itin didelėje priklausomybėje nuo Šiaurės šalių buvo Estija. Nereikia pamiršti, kad estai, kartu su suomiais priklauso Uralo kalbų šeimos finų pogrupiui, tad kultūros, kalbos panašumas estus itin glaudžiai susaisto su suomiais.
Na, o Lietuvos indėlis šiuo atveju yra pats mažiausias. Priešingai nei latviai ar estai, mes ilgą laiką buvome savarankiška suvereni, dažnai net stambi valstybė Europos politiniame žemėlapyje ir vykdėme gana aktyvią tarpteutinę politiką. Skirtingai nei latviai ar estai, tapome „sausumine” geopolitine galybe ir visas mūsų geopolitinis aktyvumas buvo nukreiptas į mongolų-totorių antplūdžių išsekintus kaimynus. LDK kunigaikščių bei didikų jūra iš esmės nedomino, LDK perspektyvą jie matė Rytų Europos kraštų užvaldyme. Išskyrus kuršius, žinoma. Tačiau baltiškieji kuršiai dar Kryžiaus karų metų prarado savo galias ir buvo okupuoti. Vėliau Kuršo vietoje susikūrusi Kuršo Hercogystė tebuvo tik vasalinis, politinis darinys. Taigi, Latvijos ir Estijos regionų geopolitinis pasyvumas, o LDK – atvirkščiai, politinis aktyvumas, Latvijos ir Estijos „jūrinė” orientacija, o LDK – „sausuminė” orientacija ir yra tie svarbiausi istoriniai ir geopolitiniai skirtumai. Ne veltui K. Pakštas apgailestavo, kad Lietuva nebuvo jūrinė valstybė, kad neišnaudojo tų galimybių, kuriuos teikė jūra. O kaip jas išnaudosi, jei tos jūros (išskyrus siaurą „koridorių” ties Palanga) tiesiog neregėjome? O dar bendra valstybė su Lenkija, Lietuvoje įsitvirtinusi katalikybė dar labiau mus atitolino nuo visų kitų Šiaurės Europos regiono valstybių.
Taigi, visi pateikti faktai liudija, kad Lietuva, skirtingai nei Latvija, o ypač – Estija, turi mažiausiai argumentų būti priskirtai Šiaurės Europos regionui. Tačiau visa laimė, kad jų gana daug turi kitos dvi Baltijos šalys. Skaldyti Baltijos regioną būtų absurdiška. Juk Baltijos šalis sieja nemažai bendrumų, kurių svarbiausias – nuo pat XVIII a. pab. (įtraukimas į Rusijos Imperijos sudėtį) Lietuvos, Latvijos ir Estijos šalių (tarpukaryje ir nuo 1990/1991 m. – nepriklausomų valstybių) istorinė raida iš esmės yra identiška. Naujųjų laikų istorija, dabartinis Baltijos valstybių glaudus bendradarbiavimas (Atgimimas, Baltijos kelias, Baltijos Asamblėja, vieningas įsitraukimas į NATO bei ES ir t.t.) yra mūsų bendrumą (plačiąja prasme) lemiantys veiksniai. Užsienio šalių mokslo, politikos institucijoms, kurioms aktualus žemynų skirstymas į regionus, svarbiausi yra ne gilios praeities, o dabartties bei Naujųjų laikų istoriniai faktai. Taigi, šiuo aspektu visos Baltijos šalys yra vientisas regionas, kuris dėl savo santykinai (lyginant su kitais Europos regionais) nedidelio dydžio negali būti skiriamas kaip atskiras regionas, todėl, remiantis kultūriniais (kalba, religija) istoriniais kriterijais įjungiamas į Šiaurės Europos regiono sudėtį. Tiesa, dar yra keletas svarbių priežasčių: Šaiurės Europos regioną (jo dalį) integruoja Baltijos jūra; taip pat svarbi ir ekonominė mūsų integracija – Baltijos šalių finansinis sektorius glaudžiai integruotas į Šiaurės Europos šalių finansines struktūras (SEB, Swedbank ir t.t.), vyksta energetinio sektoriaus integracija (elektros jungtys su Švedija, per Suomių įlanką – su Suomija).
Taigi, apibendrinant – galime tikrai apsidžiaugti, kad jau kuris laikas esame priskiriami Šiaurės Europos šalių regionui. Tačiau pirmiausia už tai turime padėkoti Estijai bei Latvijai. Jei ne šios mūsų kaimynės, tai Lietuvai tektų tenkintis Rytų, taip pat Centrinės Europos (tai priklauso nuo skirstytojų) draugija.
Dr. Rolandas Tučas
