Kviečiame visus savo krašto mylėtojus prisidėti prie „Laikas keičia Žemę” projekto ir iki šių metų gruodžio 20 d. pasidalinti savo nuomone apie kraštovaizdžio kaitą, papildyti Lietuvos kraštovaizdžio pokyčių žemėlapį naujais taškais. Išsami informacija apie projektą pateikiama čia.
Taip pat norime pasidalinti dr. G. Godienė, Lietuvos geografų draugijos valdybos narės mintimis apie projektą “Laikas keičia Žemę”.
Ar pastebime, kaip laikas keičia Žemę?
Mūsų Žemėje viskas ir nuolat kinta, deja, daugelis pokyčių lieka nepastebėti!
Lietuvos geografų draugija visiems pasiūlė susimąstyti apie erdvinius tikrovės pokyčius: pasidomėti, kaip pažįstamoje vietovėje veikia gamtos reiškiniai, žmogus ir įamžinti savo laikmečio kraštovaizdį. Tam kartu su Aplinkos ministerija ir kitais partneriais 2012-2013 m. surengtas kraštovaizdžio kaitos fotokonkursas „Laikas keičia Žemę“.
Jo užduotis buvo 2012/2013 m. pakartotinai nufotografuoti vietovę, užfiksuotą 2002/2003 m. ar anksčiau, palyginti šiuos vaizdus ir pakomentuoti įvykusius pasikeitimus, įvardinti jų priežastis, atskleisti asmenines sąsajas su šia vieta. Taip pat prašoma užfiksuoti jos koordinates. Užduočiai atlikti galima naudoti ir istorines fotografijas. Iš viso serijose galima pateikti nuo 2 iki 4 tos pačios vietovės fotografijų. Asmeninio kraštovaizdžio kategorijoje skatinta pakomentuoti ne tik kraštovaizdžio, bet ir fotografijoje esančio to paties žmogaus fizinius ir asmenybės pokyčius.
Konkurso laureatais 2013 m. birželio 6 d. buvo paskelbti ir apdovanoti: asmeninio kraštovaizdžio kaitos „Aš – kraštovaizdžio dalis“ kategorijoje – Edita Aleksandravičienė; bendrosios kraštovaizdžio kaitos „Laikas ir kraštovaizdis“ kategorijoje tarp fotografų – Vygintas Račinskas, tarp geografų – Aistė Balevičiūtė; tarp mokinių – Kamila Žygis; tarp mėgėjų – Jolanta Klietkutė; tarp saugomų teritorijų darbuotojų – Juozapas Labokas.
Specialiaisiais prizais apdovanoti: Rita Dėnienė, Erika Kizalaitė, Ona Motiejūnaitė, Austėja Pranculytė, Nerijus Gliaudelis, Nijolė Eidukaitienė ir Ramunė Mikitiejeva, Saulius Navlickas, Vaida Atienė, Nerijus Žitkevičius.
Pažiūrėkite – kaip pasikeitė Lietuva!
Iki 2013 m. gegužės 5 d. daugiau nei 60 dalyvių (tarp jų – 12 moksleivių) atsiuntė 98 vietovių vaizdus su komentarais. Geografine visuma jie tapo Lietuvos kraštovaizdžio pokyčių žemėlapyje, kurį galima apžiūrėti Aplinkos ministerijos (www.am.lt/VI/index.php#a/12153) ir Lietuvos geografų draugijos (www.lgd.lt) tinklalapiuose. Parėmus Vį „Grunto valymo technologijos“, rugpjūčio 1 – rugsėjo 14 d. Mokyklų tobulinimosi centre, Vilniaus g. 39 ekponuojama 20 geriausių konkurso darbų paroda, minėtuose tinklalapiuose yra prieinamas šios parodos katalogas.
Užsienio šalyse tokias nuotraukas įprastai daro profesionalūs fotografai, o vietovės pokyčius komentuoja autoritetingos specialistų komandos. Origanalu Europoje yra tai, kad konkurso organizatoriai prisilaikė Europos Kraštovaizdžio konvencijoje keliamos idėjos, kad kraštovaizdį gali suprasti kiekvienas. Juk smalsumas yra viena natūraliausių žmogaus savybių, leidžiančių jam nuolat mokytis, įvertinti savo veiksmų pasekmes.
Savo fotografijomis ir mintimis apie kraštovaizdį dalijosi geografai, fotografai, miškininkai, biologai, aplinkosaugininkai, žemėtvarkininkai, kraštotvarkininkai, įvairių dalykų mokytojai, edukologai, kultūrologai, inžinieriai, geologas, architektė, darželio auklėtoja, menininkas, psichologė, verslininkas, bankininkas, muzikas, religijotyrininkė, klebonas, vadybininkė. Kraštovaizdžio vizualinė stebėsena nuolat vykdoma valstybiniuose parkuose, todėl nenuostabu, kad net 11 regioninių parkų direkcijų darbuotojai pateikė šiam konkursui 28 darbus. Aktyviausi buvo Biržų (9 darbai), Pavilnių ir Verkių (5), Neries (5) regioninių parkų direkcijų darbuotojai.
Norėdami pamatyti tai, ką žmonės matė prieš šimtmetį ir daugiau, konkurso dalyviai lipo į bažnyčių bokštus, blaškėsi miške, klaidžiojo laukais ir per karą išgriautų senamiesčių gatvėmis. Didžiausias projekto metu užfiksuotas laikotarpis siekia net 131 metus! Didelę išliekamąją vertę turi pakartoti J. Bulhako, St. F. Fleury ir kitų autorių 1882, 1890, 1896 m., XX a. pradžios vaizdai.
Lietuvos kraštovaizdžio pokyčių žemėlapyje galime apžiūrėti vietoves, kurios vienaip ar kitaip jų svarbios jų autoriams: ten gyvena jie ar jų giminės, tai vetos, kur dažnai lankomasi, leidžiamas laisvalaikis, sportuojama, vasarojama. Kai kurios nuotraukos vaizduoja teritorijas, susijusias su kasdiene darbine veikla, interesais arba domina kaip išskirtiniai kultūros paveldo ar meniniai objektai. Tai pajūrio klifas, karstinių įgriuvų apylinkės, miškai, parkai, pelkynai, upių, ežerų pakrantės, šventvietės, piliakalniai, miestų ir miestelių gatvės, aikštės, centrai ir pakraščiai, sovietinių ir naujų gyvenamųjų namų kvartalai, sankryžos, kiemai.
Kaip atrodo Lietuvos kraštovaizdžio raida visuomenės akimis?
Labiausiai šokiruojančios – Nijolės Eidukaitienės ir Ramunės Mikitiejevos užfiksuotos vietoje nuostabaus grožio Nemuno slėnio atsiradusių Kauno marių, Juozapo Klaboko parodytos Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelio koplyčių, Austėjos Pranculytės atrastos Vilniaus žydų geto istorijos.
Gamtos jėgų kūrybą vaizduoja karstinių įgriuvų formavimosi, dėl aštrėjančios klimato kaitos didėjančios Baltijos jūros krantų ardos pasakojimai. Daugelyje fotografijų daugiau ar mažiau vaizdą vis smarkiau dengia užaugę krūmai, medžiai ir miškai. Visgi didieji šiuolaikiniai Lietuvos kraštovaizdžio pokyčiai susiję su žmogaus veikla ir vyksta jo valia.
Projekto dalyvių fotografijose matome per šimtmetį ženkliai išsiplėtusius ir pasikeitusius miestus. Tarp senųjų ar vietoje jų atsirado daug naujų statinių, didelius plotus užėmė naujos tipiškos vaikų darželių ar daugiabučių gyvenamųjų namų erdvės. Kai kurios vietovės per karą buvo apgriautos (Kretingos bažnyčia) ar visiškai sunaikintos (žydų Vilnius). Galime įsitikinti, kaip išsaugoti (Vilniaus Latako ir Rusų, Basanavičiaus gatvės, Kauno Laisvės alėja, Jurbarko Kauno gatvė, Maišiagalos Vilniaus gatvė, Kretingos centrinė dalis ir kt.), kito (Anykščiai, Seredžius, Veliuona, Švėkšna, Krekenava) dauguma senamiesčių. Dažno miestelio aikštės įgavo naujus kontūrus (Svėdasai), pakito juos rėminančių pastatų aukštis, forma (Betygala). Nemaža autorių pastebėjo pasikeitusias namų apdailos madas: rąstiniai namai apkalti dailylentėmis, išnyko langinės ir senosios medinės durys… Medinius elektros stulpus pakeitė betoniniai, išasfaltuotos buvusios grįstos ar dulkinos gatvės ir aikštės, mediniai ar metaliniai tiltai perstatyti betoniniais; upių krantus įrėmino krantinės. Buvo rekonstruoti keliai, praplatintose miestų ir miestelių gatvėse atsirado kelio ženklai, šviesoforai, vežimus pakeitė mašinos… Praeito amžiaus šeštame ir septintame dešimtmetyje vietovės iš esmės pakito dėl užtvankų – sukurtos Antalieptės ir Kauno marios.
Dėl politinių priežasčių sovietmetyje siekta ištrinti visus su religija susijusius ženklus – užsodinta mišku, nugriauta dalis Vilniaus Kryžiaus kelio koplyčių, krūmais ir medžiais apaugo netvarkomi piliakalniai. Pastebėta, kad Lenkijos valdomame Vilniuje Aušros vartų frontone vietoje švento paveikslo buvo Lenkijos herbas. Dažnai atpažystame vietoves pagal išlikusius stambiuosius kultūros paminklus, tačiau pasigendame seniau aikštes puošusių senųjų medinių kryžių (Ylakiai).
Konkursantai atkreipė dėmesį į šiuolaikinės komunikacijos, rinkos ekonomikos, kintančio gyvenimo būdo nulemtus pastarojo dvidešimtmečio kraštovaizdžio pokyčius. Išdygo ne tik dangoraižiai Vilniuje, nauji gyvenamieji užmiesčio kvartalai („Romų“ gyvenvietė Klaipėdos pašonėje) bet ir didžiuliai reklamos stendai (Tauragėje, Panevėžyje). Net kaimuose atsirado telekomunikacijų stulpeliai, plastikinės šiukšliadėžės.
Nepriklausomoje Lietuvoje atsirado iš esmės nauji reiškiniai. Laisvas menininko apsisprendimas keičia kraštovaizdį suteikdamas jam meninę prasmę – kuriamas Europos parkas. Atstatytos kai kurios Kryžiaus kelio koplyčios, Trakų ir Biržų pilys. Įstojus į ES, atsirado finansinių išteklių: atnaujintos senosios miestų erdvės (Jurbarkas, Biržai), sutvarkyti maldos namai (Šaukoto bažnyčia), naujas gyvenimas suteikiamas ilgą laiką apleistiems Vilniaus senamiesčio kvartalams, vėl išryškėja piliakalniai (Dieveniškės, Karmazinai, Seredžius, Veliuona ir kt.), lankytojų poriekiams vis geriau pritaikomi gamtos paminklai ir kitos turistinės vietos (K. Barono Karvės ola). Kinta supratimas apie gyvenamosios ir kitų paskirčių teritorijų kokybę. Dėl to apie 2000-uosius vaikų darželyje (V. Murnikovienė ir kt., Kaunas) pakeisti žaidimo įrenginiai. Pakelės tvarkomos pirmiausiai atsižvelgiant į eismo saugumą: ties įvažiavimu į Švėkšną pakelėje iškirsti pavojingi medžiai (R. Binkienė, Švėkšna) ir kt.. Dalyviai atkreipia dėmesį, kad daugumoje kaimų ir miestelių labai sumažėjo gyventojų. Nors ir atnaujintos, lieka neužpildytos jų viešos erdvės (R. Dėnienė, Jurbarko centras. Atsirado būtinybė priverstinai palaikyti dirbamos žemės ar tam tikrų teritorijų būklę. Dėl šių priežasčių vietinių žmonių seniau šienaujamas atviras Žuvinto ežeras, nors saugomas, baigia užaugti. Rezervato direkcijos pastangomis ežere pastaraisiais metais susidarančią biomasę smulkina mašinos (A. Balevičiūtė, Žuvintas)…
Kraštovaizdis yra gamtos ir žmonijos veiksnių kūrinys. Jis apima visą teritoriją ir erdvę – miestus bei miestelius, kaimų vietoves, miškus ir vandenis. Mąstant apie kraštovaizdį, erdvė ir laikas suvokiami kartu – tam tikras kraštovaizdis gyvuoja konkrečiu laiku konkrečioje erdvėje.
Intensyvėjant ūkinei veiklai, globalėjant pasauliui, spartėjant gyvenimo tempui, silpėjant žmonių ryšiui su vietove, kraštovaizdžio įvairovė, savitumas, jo vertingosios savybės nyksta.
2000 m. Florencijoje Europos šalys pasirašė Europos Kraštovaizdžio konvenciją. Tai pirmas išimtinai Europos kraštovaizdžio reikalams skirtas tarptautinis susitarimas, įsigaliojęs 2004 m. spalio 4 d.. Konvenciją ratifikavusios šalys, tarp jų – ir Lietuva, įsipareigoja ištirti, įvertinti, priimti būtinus teisės aktus, užtikrinančius, kad jis bus tinkamai saugomas, tvarkomas, planuojamas. Atkreiptas dėmesys, kad kraštovaizdis yra bendras turtas, jo vertei ir tapatumui išsaugoti reikalingos visų mūsų pastangos. Kiekvienas turi ne tik teisę į kokybišką kraštovaizdį, bet ir pareigą prisidėti prie jo apsaugos, tvarkymo.
Kaip pastebi šį projektą komentavęs ilgametis Prancūzijos atstovas Europos Kraštovaizdžio konvencijos įgyvendinimui Jean Francois Seguin, “…visoje Europoje aktualu tai, kad originalią kraštovaizdžio stebėsenos idėją parėmė įvairiaus amžiaus žmonės. Lietuviai jaučia simpatiją savo kraštovaizdžiui, kurį supranta kaip žmonių gyvenamąją erdvę, suvokia, kad jis prisideda prie jų gyvenimo kokybės ir yra linkę veikti jo labui”.
Konkursantai nurodo, kad dalyvavimas projekte paskatino daugiau sužinoti apie vietoves, kuriose jie gyvena, ilsisi ar dirba, suteikė galimybę prisiminti ir įamžinti savo asmeninę istoriją. Nerijus Žitkevičius sako: „šis konkursas įrodė, kaip gera savame krašte, kaip gera rasti nuotrauką prieš 10 metųJ. Tik atitolęs nuo savo laukų, pievų supranti kaip juos myliJ”. Aistė Balevičiūtė žada „savo būsimos šeimos nuotrauką irgi pakartoti šioje pačioje vietoje (prie Giluičio ežero Alytaus rajone) po daugelio metų“, nes jai „įdomu, kaip tada atrodys kraštovaizdis“.
Kurkime kartu!
Ar Jūsų miestas, kaimas, sodyba, paežerė, upės vingis, kur maudotės, žvejojate yra atvaizduotas Lietuvos kraštovaizdžio pokyčių žemėlapyje? Kviečiame moksleivius, mokytojus, saugomų teritorijų darbuotojus, visus savo krašto mylėtojus prisidėti prie šio projekto ir iki šių metų gruodžio 20 pasidalinti savo nuomone apie kraštovaizdžio kaitą. Nuotraukas ir aprašymus prašome siųsti, su klausimais kreiptis el paštu g.godiene@gmail.com.
Tikimės, kad šis projektas paskatins visus susimąstyti, koks yra mūsų kraštovaizdis ir ką turėtume nuveikti, kad jo pokyčiai būtų priimtini mums ir mūsų vaikams.