Eduardas Červinskas

Gimė 1921m. rugpjūčio 15 d. Penzos mieste, Rusijoje. Mokėsi Kybartų gimnazijoje, Kauno III – je gimnazijoje (1932 – 1936 m.); 1936 – 1941 m. Kauno Aukštesniojoje technikos mokykloje (ATM), Susisiekimo skyriuje.

1945 – 1950 m. Vilniaus Valstybinio universiteto Gamtos mokslų fakultete (1945 – 1947 m. geologija; 1947 – 1950 m. geografija). Baigęs studijas įgijo geografo specialybę..

1936 – 1941 m. besimokydamas Kauno ATM, kaip praktikantas, kiekvieną vasarą 3 mėnesius dirbdavo įvairiose plentų, geležinkelių, tiltų ir Šventosios uosto statybose bei remonto darbuose. 1941 – 1942 m. buvo Žemaičių plento šakos Rietavas– Šventoji statyboje II – sios  darbovietės vedėjas ir 1943 – 1945 m. Kretingos gimnazijos fizikos ir chemijos mokytojas, o 1944 m. rudenį trumpą laiką Kauno Universiteto Technikos fak. Statybos skyriaus studentas.

Studijuodamas E. Červinskas dirbo Geologijos ir Fizinės geografijos bei kartografijos katedrų laborantu, o nuo 1950 – 1951 m. “Žinijos” draugijos Gamtos mokslų skyriaus referentu ir Vilniaus srities vidurinių mokyklų inspektoriumi fizikos, chemijos, biologijos ir geografijos disciplinoms.

1951 – Fizinės geografijos ir kartografijos katedros asistentas, 1950 – 1954 m. Lietuvos MA Geologijos ir geografijos instituto neakivaizdinis aspirantas. Disertacija “Vandens apykaita tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros” buvo užbaigta ruošti 1955 m. Dėl įslaptinimo leidimą ją ginti Lietuvos MA Geologijos ir geografijos instituto Mokslinės tarybos uždarame posėdyje ir patvirtinimas Maskvos Vyriausioje atestacinėje komisijoje įvyko tik 1956 m.

1961 m. – docentas, o 1960 – 1972 m. VU Gamtos mokslų fak. Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas ir studentams – geografams hidrologijos specializacijos organizatorius (kartu su doc. A. Barisu).

1960 – 1966 m. biologijos,geologijos ir geografijos disertacijų gynimo VU Gamtos mokslų fak. Mokslinės tarybos sekretorius. 1959 m. – Respublikinės premijos laureatas.

1981 m. – Lietuvos nusipelnęs hidrometeorologas, o nuo 1987 m. rugsėjo 1 d. – pensininkas.

1951 m. vasarą dalyvavo pirmojoje kompleksinėje Kuršių marių tyrimo ekspedicijoje; 1952 ir 1953m. – Baltijos jūros priekrantinio sąnašų srauto, jūros srovių ir gožtančių bangų veiklos priekrantėje tyrimuose;  1954 – 1982 m. pats organizavo ir atliko Kuršių marių hidrologinio režimo, krantų ir dugno pasikeitimų, Nemuno deltos vagų, Klaipėdos sąsiaurio srovių ir uosto tyrimus.

Nuo 1952 iki 2003 m. Vokietijos Greifsvaldo ir Berlyno Humboldttų universiteto stažuočių bei konferencijų metu, universitetuose, bibliotekose ir archyvuose ieškojo, studijavo, atrinko, kopijavo ir vežė į Lietuvą spausdinius, tyrimų ir matavimų duomenis, planus ir žemėlapius (Kuršių marių, Nemuno žemupio, deltos bei Klaipėdos sąsiaurio ir uosto), kuriuose buvo aprašomos Lietuvos jūrinės pakrantės, hidrologinės statybos, su laivyba susiję įvykiai ir įrenginiai, avarijos, laivybos nuostatai ir ženklai, uosto gynyba ir kt. šios krypties istorine medžiaga.

Svarbiausi spausdinti darbai: Vandens apskaitos tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros klausimu (Geografijos metraštis, I t., 1959); Pagrindiniai Kuršių marių hidrologinio režimo bruožai (Kuršių marios, 1959 rusų k.); Kuršių marios (Lietuvos TSR Fizinė geografija, I t. 1958); Nauji Kuršių marių ploto matavimai (Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Geografija ir geologija, IX, 1972); Kartografinio vaizdo raida (Kuršių marios, I t. 1978); Šiuolaikinių nuosėdų kaupimasis Kuršių mariose (LTSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Geografija, XVI, 1980), bendraautoriai – M. Repečka ir O. Pustelnikovas. 2003 baigia ruošti spaudai didelį darbą “Klaipėdos uostas XIII – XX a.”, su virš 400 žemėlapių ir planų.

Ryškiausi pomėgiai: su gamtine, ypatingai jūrine, tematika susijusių knygų skaitymas ir gamtos reiškinių apibendrinimas juos pavaizduojant brėžiniuose.