Per šimtmečius įsitvirtinusią socialinių mokslų struktūrą po 1945 m. smarkiai paveikė trys veiksniai. Pirmasis jų – politinės pasaulio sandaros pokyčiai. Po Antrojo pasaulinio karo dvi naujas geopolitines realijas (vadinamąjį šaltąjį karą tarp JAV ir SSRS bei atsinaujinusį neeuropinių tautų istorinį įsitvirtinimą) vienijančiame pasaulyje iškilo ekonomiškai galingos Jungtinės Amerikos Valstijos. Antrasis – po 1945 m. pasaulyje kaip niekada iki tol sparčiai didėjo gamyba ir augo gyventojų skaičius, atitinkamai išsiplėtė žmonių veiklos apimtys. Trečiasis veiksnys – ypač didelė kiekybinė ir geografinė universitetų plėtra, skatinusi spartų profesionalių socialinės srities mokslininkų skaičiaus augimą. Visos trys minėtos naujosios socialinės realijos tokiems socialiniams mokslams, kokie buvo istoriškai susiformavę iki to laiko, kėlė nemažai problemų.
Pirmoji reiškė, kad bent kurį laiką socialinių mokslų madas diktuos JAV, o neeuropinių tautų atgimimas reiškė ginčus dėl jau nusistovėjusių prielaidų. Antroji skatino struktūrinį didėjančios specializacijos poreikį, nes mokslininkai tiesiog ieškojo nišų, kuriose galėtų įtvirtinti savo originalumą ar bent jau parodyti esą visuomenei naudingi. Trečioji lėmė centralizuotų mokslo centrų atsiradimą, kuriuose sutelkta informacija, kompetencija ir financiniai ištekliai bei didesnį dėmesį nomotetinėms disciplinoms.
Toliau įvykusių pokyčių įtaka socialiniams mokslams aptariama pagal 3 aspektus:
1) suskirstymo į disciplinas pagrįstumo,
2) paveldėtų žinių ir metodų ribotumo,
3) poreikio ir pagrindo skirti „dvi kultūras”.
1) suskirstymo į disciplinas pagrįstumo,
2) paveldėtų žinių ir metodų ribotumo,
3) poreikio ir pagrindo skirti „dvi kultūras”.
XIX a. buvo labai aiškios trys socialinių mokslų skirstymo į disciplinas takoskyros: modernaus/civilizuoto (istorija ir nomotetiniai socialiniai mokslai) ir nemodernaus pasaulio tyrinėjimai (antropologija ir Rytų studijos); studijuojant modernų pasaulį aiskiai skirta praeitis (istorija) ir dabartis (nomotetiniai socialiniai mokslai); nomotetiniuose socialiniuose moksluose išskirtos rinkos (ekonomika), valstybės (politologija) ir pilietinės visuomenės (sociologija) studijos. Po 1945 m. visomis šiomis takoskyromis imta abejoti.
Tikriausiai pats svarbiausias akademinis atradimas po 1945 m. buvo tas, kad kaip atskira intelektinio darbo institucinė kategorija sukurtos regioninės studijos. Ši sąvoka pirmiausia pavartota JAV (Antrojo pasaulinio karo metu). Per dešimt metų ji įsigalėjo Amerikos ir viso pasaulio universitetuose. Iš esmės regioninių studijų įdėja labai paprasta. Regionas yra didelė geografinė zona, tariamai koherentiška kultūriniu, istoriniu ir paprastai kalbiniu požiūriu. Regionų sąrašas labai įvairus: SSRS, Kinija (arba Rytų Azija), Lotynų Amerika, Artimieji Rytai, Afrika, Pietų Azija, Pietryčių Azija, Centrinė ir Rytų Europa, vėliau atsirado ir Vakarų Europa. Kai kurios valstybės, pavyzdziui, Jungtins Valstijos (arba Šiaurės Amerika), taip pat tapo regioninių studijų objektu. Žinoma, ne visi be išimties universitetai rėmėsi tokiu geografiniu skirstymu. Apskritai būta gana didelės skirstymo įvairovės.
Regionins studijos buvo ir tyrinėjimo, ir studijų sritis, vienijanti įvairių socialinių ir kai kurių humanitarinių (o retkarčiais ir gamtos) mokslų atstovus, gvildenančius su regionu (ar jo dalimi) susijusias temas. Regioninės studijos is esmės laikytos tarpdisciplininmis. Politiniai jų atsiradimo motyvai gana akivaizdūs. Visame pasaulyje vyraujančioms JAV reikėjo visų sričių specialistų bei žinių apie įvairius regionus, juolab kad tų regionų politinė svarba vis augo. Regioninių studijų programos ir turėjo parengti reikiamų specialistų: taip atsirado SSRS ir Vakarų Europos studijos, vėliau išaugo kitų pasaulio kraštų (pavyzdziui, Japonijos, Indijos, Australijos bei įvairių Lotynų Amerikos valstybių) tyrinėjimai.
Regioninės studijos draugėn subūrė (bent jau daliai intelektinio gyvenimo) asmenis, pagal jau aprasytą takoskyrų sistemą priklausančius skirtingoms disciplinoms: istorikai ir nomotetinių socialinių mokslų atstovai akis į akį susidrė su antropologais ir Rytų studijų specialistais, istorikai – su nomotetinių socialinių mokslų žinovais, o atskiri nomotetinių mokslų atstovai atsidūrė akistatoje viennas su kitu. Kartais dar įsiterpdavo ir geografai, meno istorikai, nacionalinės literatūros specialistai, epidemiologai ir netgi geologai. Šie žmonės kartu kūrė mokslo ir mokymo programas, steigė doktorantūros komitetus savo studentams, rengė bendras konferencijas, skaitė vieni kitų knygas, publikavo straipsnius naujuose tarpdisciplininiuose žurnaluose, skirtuose jų regionams.
Tokių tarpusavio sąsajų intelektine verte galima kiek ir suabejoti, bet jų organizaciniai padariniai socialiniams mokslams didžiuliai. Nors regioninės studijos laikytos tik siaura tarpdisciplininių studijų atmaina (ši sąvoka mokslo diskusijose jau vartota tarpukaryje), tačiau iš tiesų visų akis ji atkreipė į tai, kad instituciniai socialiniai mokslai padalyti visiškai dirbtinai. Istorikai ir nomotetinių socialinių mokslų atstovai pirmą kartą ėmėsi tirti nevakarietiško pobūdžio visuomenes. Ši praeityje tik į Vakarus orientuotų
mokslų invazija į nevakarietiską pasaulį naikino ankstesnius argumentus apie atskiras etnografinių ir Rytų studijų sritis. Paaiškėjo, kad istorijos ir nomotetinių socialinių mokslų metodai bei modeliai gali pasitarnauti ir nevakarietiškųjų regionų bei Europos ir Šiaurs Amerikos tyrinėjimams. Praėjus dvidešimčiai metų antropologai ėmė atsisakyti etnografinės veiklos ir pradėjo ieškoti kitokių savo srities tyrinėjimo būdų. Rytų specialistai pasielgė dar radikaliau: jie iš viso atsisakė atskiro savo studijų pavadinimo ir prisijungė prie istorijos, filosofijos, kalbų ar religijų studijų fakultetų arba įkūrė atskirus šiuolaikinės kultūros ir tradicinės Rytų literatūros tyrinėjimų centrus.
Regioninės studijos paveikė istorijos ir trijų nomotetinių socialinių mokslų fakultetus. Maždaug XX a. septintąjį dešimtmetį daugelis šių fakultetų specialistų ėmėsi empirinio nevakarietiskų pasaulio kraštų tyrinėjimo. Daugiausia tai buvo istorikai, mažiau – ekonomistai, o politologai ir sociologai užėmė tarpinę padėtį. Tai reiškė, jog vidines šių disciplinų diskusijas neišvengiamai turėjo paveikti nauji duomenys, naujos studijų programos, naujos tyrinėjimų, apimančių didelius geografinius plotus, kryptys. Prie aptartos geografinės plėtros pridėję išplitusią geografinę mokslininkų atrankos erdvę galime teigti, jog pažinimo institucijų situacija po 1945 metų iš esmės pakito.
Išnykus intelektinei Vakarų ir ne Vakarų studijų takoskyrai, iškilo nauja mokslo problema, turinti svarbių politinių padarinių. Ar šios abi, t. y. Vakarų ir ne Vakarų, zonos yra ontologiškai tapačios, ar skirtingos? Ankstesnė prielaida teigė, jog jos pakankamai skirtingos ir reikia, kad jas studijuotų skirtingų socialinių disciplinų atstovai. Ar dabar reikėjo teigti visiškai kitaip, t. y. kad nėra jokio svarbaus skirtumo, kuris pagrįstų nevakarietiskų zonų analizės specifiką? Nomotetinių socialinių mokslų atstovai ginčijosi, ar jų sukurti bendrieji dėsniai gali būti taikomi ir nevakarietiško pasaulio realijoms paaiškinti. Labiau į ideografiją linkusiems istorikams kilo rimtas klausimas: „Ar Afrika turi istoriją?” O gal istoriją turi tik istorinės tautos?
Intelektiniai atsakymai į šiuos klausimus buvo tik apytikriai kompromisai. Is esmės teigta, kad nevakarietiškas pasaulis analitiškai yra beveik vakarietiškas, bet tik beveik! Šis argumentas pirmiausia įgijo modernizavimo teorijų formą. Savaime suprantama, kad jis rėmėsi daugeliu tiesioginių ir netiesioginių prielaidų bei diskusijų, paveldėtų iš ankstesnės mokslinės literatūros, tačiau socialiniuose moksluose modernizavimo teorija buvo labai svarbi ir isskirtinė. Pagrindinis jos teiginys buvo: „Visos valstybės, tautos ir geografinės zonos eina tuo paciu modernizavimo keliu, taciau valstybės, tautos ir geografinės zonos yra skirtingose (tad nevisiškai vienodose) šio kelio atkarpose.” Viešojoje politikoje ši pažiūra atspindėjo rūpinimąsis plėtra, kuri reiškė kiekvienos šalies pažangą universaliame modernizavimo kelyje. Organizaciniu požiūriu domėjimąsis modernizavimu ir plėtra vienijo daugelį socialinių mokslų disciplinų ir jų atstovus skatino užimti panašias pozicijas viešojoje politikoje. Politiniai valstybių įsipareigojimai eiti modernizavimo keliu tapo vienu svarbiausių argumentų socialinės srities mokslininkams siekiant geresnio finansavimo.
Modernizacijos ir plėtros modelį galima taikyti ir Vakarams, istorinę Vakarų pasaulio raidą suvokiant kaip ankstyvus ir pažangius modernizavimo laimėjimus. Toks požiūris rėmė į dabartį orientuotų nomotetinės socialinės srities atstovų siekį naudoti ne tik šiuolaikinius, nors ir negalutinius, duomenis, tačiau istorikai ėmė atsižvelgti į kai kuriuos nomotetinių socialinių mokslų apibendrinimus, kurie padėtų nušviesti paprastai hermeneutiškai jų suvoktą praeitį. Bandymų susieti ideografinius istorijos ir nomotetinius socialinius mokslus būta ir iki 1945 metų. Vadinamasis naujosios istorijos judėjimas Jungtinėse Valstijose ir Prancūzijoje kilo XX a. pradzioje (ryškus pavyzdys yra Annales ir jų pirmtakai). Tačiau tik po 1945 m. istorikai ėmė plačiai remti šias pastangas.
Tik XX a. septintąjį dešimtmetį ir vėliau artimas (dalies) istorijos ir (kai kurių sričių) socialinių mokslų bendradarbiavimas, net derinimas, tapo pastebimu ir svarbiu reiškiniu. Istorikai įsitikino, kad esamas šio mokslo profilis neatitinka modernių poreikių. Jiems geriau sekėsi tyrinėti praeities politiką, o ne socialinį ar ekonominį gyvenimą. Istorijos studijų dėmesys sutelktas į įvykius, o ne individų ir institucijų lygmenį, o patys istorikai nelabai buvo pasirengę analizuoti ilgalaikius (longue dureé) anonimiškus procesus bei struktūras. Struktūros ir procesai tiesiog ignoruoti. Ši situacija turėjo pasikeisti išplėtus istorinius tyrinėjimus: daugiau dėmesio skiriant ekonominei ir socialinei istorijai per se ir kaip raktui į bendresnės istorijos suvokimą.
Padedant kaimyniniams socialiniams mokslams imta skatinti esminius istorijos disciplinos pokyčius. Socialiniai mokslai turėjo susikūrę būdus, kuriais buvo galima analizuoti praeitį, susijusią su istorinių institucijų, įvykių bei idėjų vidumi ir aplinka (ekonominių pokyčių, gyventojų skaičiaus augimo, socialinės nelygybės ir mobilumo, visuotinių pažiūrų ir elgesio, socialinio protesto ir balsavimo modelių matmenyse). Šie būdai buvo visiškai neįprasti istorikams: jie netaikė kiekybinių metodų ir nevartojo analitinių sąvokų klasė, vaidmens lūkesčiai ar statuso neatitikimas; socialinių pokyčių modeliai jiems taip pat buvo nauji. Kai kurie istorikai mėgino remtis apibendrintais duomenimis, t. y. vedybų registru, rinkimų rezultatais, mokesčių dokumentais ir todėl neišvengiamai į pagalbą telkėsi socialinius mokslus. Istorijai (ir antropologijai) tampant
vis atviresnei kiekybiniams tyrinėjimams, prasidėjo abipusės paskatos procesas: pinigų ir mokslininkų skaičius
buvo susiję ir stiprino pasitikėjimo konceptualiomis socialinių mokslų struktromis jausmą.
Kartais istorijos disciplinos pokyčių paieškos skatino norą įsitraukti į socialinės ir kultūrinės kritikos verpetus. Buvo teigiama, kad istorikai perdėtai pabrėžia veikiančių institucijų ir socialinės santvarkos dalykus, o pražiūri konfliktus, trūkumus, klasinę, etinę ir lytinę nelygybę. Turimų paradigmų kritika metė iššūkį profesijos viduje ir išorėje įsitvirtinusiems autoritetams. Kai kur, pavyzdziui, Vokietijoje, toks revizionistinis poziris lėmė istorikų postūmį į socialinės srities mokslininkų pusę. Remiantis analitinėmis
sąvokomis ir teorinėmis perspektyvomis, savaime buvo galima isreikšti opoziciją įsitvirtinusiai istoricizmo paradigmai, kuri vadovavosi hermeneutiniu požiūriu, ir rašyti kuo artimesnius šaltiniams tekstus. Iš kai kurių socialinių mokslų tradicijų tarsi išplaukė saviti būdai plėtoti kritinę istoriją, o ne kritinį socialinį istorijos mokslą. Tačiau kitose šalyse, pavyzdžiui, JAV, kur susiklostė kitos, ne tokios istoricistinės istorijos tradicijos, ir kartu mažiau kritiški socialiniai mokslai, radikaliems istorikams revizionistams socia
linių mokslų perspektyvos buvo ne tokios patrauklios.
Ekonomika, sociologija ir politologija pokariu klestėjo, tarpdamos gamtos mokslų šlovės apmąstymuose, o jų
aukštas socialinis prestižas ir didelė įtaka tapo dar viena priežastimi, dėl kurios istorikai mieliau jomis rėmsi. Tuo pačiu metu kai kurie socialinės srities mokslininkai ėmė domėtis sritimis, ankščiau traukusiomis tik istorikus. Ši nomotetinių socialinių mokslų invazija į istorijos discipliną gavo dvi gana skirtingas formas. Viena vertus, buvo bandoma taikyti gana siauras ir savitas socialinių mokslų teorijas, modelius ir procedūras duomenims apie praeitį (kartais tie duomenys buvo iš praeities), pavyzdžiui, balsavimo modeliams, socialiniam mobilumui ir ekonomikos augimui analizuoti. Tokie duomenys buvo traktuojami kaip ir kiti socialinių mokslų kintamieji ar rodikliai, t. y. standartizuoti (laiko matmens), izoliuoti ir koreliuoti. Socialinės srities mokslininkai duomenų sėmėsi iš anksčiau nenaudotų šaltinių, tačiau nematė jokios prasmės kaip nors keisti tų duomenų analizės būdus; jie iš tiesų nebuvo tradiciniai istorikai. Daugelis jų iš praeities nieko nesitikėjo, o tuo labiau nerado joje ko nors nauja ar ypač skirtinga. Duomenys apie praeitį patvirtino arba tik truputėlį modifikavo bendruosius dėsnius, kuriais iš esmės domėjosi socialinės srities mokslininkai. Vis dėlto kartais jų darbo rezultatai buvo labai svarbūs istorikams, padėjo geriau suprasti praeitį.
Tačiau kai kurių kitų socialinių mokslų atstovų požiūris į istoriją buvo visai kitoks: jie siekė aprašyti ir paaiškinti didelius socialinius pokycius ir rėmėsi kartais Weberio, kartais Marxo teorija, o dažniausiai – jų abiejų deriniu. Šie mokslininkai sukūrė vadinamąją istorinę sociologiją. Jie kritikavo savo kolegų neistoriskumą ir prarastą santykį su ankstesnėmis geromis socialinių mokslų tradicijomis. Šių mokslininkų darbas yra ne tiek mokslinis, kiek istorinis. Jie kruopšciai tyrė savitą istorinį kontekstą, o socialinę kaitą laikė savo studijų centru. Taip dirbdami jie nesiekė patikrinti, patikslinti ar suformuluoti dėsnius (pavyzdziui, modernizavimo), o taikė bendrąsias taisykles, paaiškinančias sudėtingus ir kintamus reiškinius, ar interpretavo juos bendrųjų modelių pagrindu. Apie 1960 m. neistoriskumą pradėjo kritikuoti jauni socialinės srities mokslininkai, besižavintys socialine kritika. Jie kritikavo pagrindinį socialinių mokslų menką dėmesį socialinei kaitai, palankumą mitologizuotai santarvei, naiviam ir net arogantiskam įsitikinimui, kad vakarietiškos sąvokos tinka visų kultūrų ir reiškinių analizei.
Socialinių mokslų istorijos pagrindu sparčiai besiplečiančios socialinės srities mokslininkai atsigręžė į istoriją. Tačiau jie nenorėjo užpildyti spragos tarp socialinių mokslų ir istorijos – jiems reikėjo daugiau ir įvairesnių duomenų. Toks požiūris netenkino istorinių sociologų, kritikavusių vyraujančią metodologiją. Panašiais motyvais rėmėsi ir daugelis istorikų, kurie naudojosi socialinių mokslų technologijomis ir apibendrinimais. Istorins krypties (ar istorizuojančių) socialinių mokslų atstovų ir istorikų struktūralistų, išpopuliarjusių apie 1970 m., darbo metodai buvo gana panašūs, tačiau vis dėlto šie mokslininkai išlaikė tam tikrus darbo stiliaus skirtumus: artumą šaltiniams, apibendrinimų lygmenį, pasakojamojo pobūdžio tekstus ir net skirtingo pobūdžio išnašas.
Istorikų ir socialinės srities mokslininkų noras artimiau bendradarbiauti vis dėlto liko gana ribotas. Šalia istorijos ir sociologijos diskusijų kilo dar ir kitų: su ekonomika (naująja ekonomikos istorija), politologija (naujuoju institucionalizmu), antropologija (istorine antropologija) ir su geografija (istorine geografija). Visose šiose srityse atsirado tam tikrų bendrybių: kartais vien dėl paprasčiausio vienos konkrečios socialinių mokslų teorijos duomenų paplitimo, o kai kur net imta is esmės peržiūrėti metodiką ir nagrinėjamas temas.
Augantis trijų nomotetinių socialinių mokslų – sociologijos, ekonomikos ir politologijos – sąlytis nekėlė tiek prieštaravimų. Sociologai tarsi rodė kelią, t.y. politikos sociologiją ir ekonomikos sociologiją pavertė svarbiomis šios disciplinos atšakomis 1950-aisiais. Paskui juos sekė politologai. Jie išlėtė savo domėjimosi sritį – peržengė formalias valdymo institucijų ribas, iš naujo įvardijo savo tyrimo objektus, kurie nuo šiol apėmė visus socialinius procesus, turėjusius bent minimalių politinių padarinių ar tikslų: analizavo interesų grupes, protesto judėjimus, bendruomenės struktūrą. Kai sociologų kritikų dėka buvo atnaujinta politinės ekonomijos sąvoka, ne tokie kritiški politologai norėjo jai suteikti klasikinį nomotetinį pobūdį. Politologai pradėjo daugiau domėtis ekonominiais procesais. Ekonomistai, tebevyraujant ankstyvuoju pokariu populiaraus Keyneso idėjoms, vėl ėmė domėtis makroekonomika ir taip skiriamoji riba tarp politologų ir ekonomistų dar labiau išbluko, nes pastarieji
pradėjo kelti klausimus apie vyriausybės politiką ir tarpvyriausybinę veiklą. Vėliau ekonomistai, nesivadovaujantys Keyneso principais, pradėjo įrodinėti, kokie vertingi yra neoklasikiniai ekonominiai modeliai, kai studijuojant tradiciškai sociologijai priskiriami tokie objektai kaip šeima ar socialinė deviacija.
Pokariu visos trys disciplinos vis daugiau dėmesio skyrė kiekybiniams metodams ir net matematiniam modeliavimui: jų metodologiniai skirtumai vis mažėjo. Kai socialinis kriticizmas ėmė kurstyti vidines šių disciplinų diskusijas, paaiškėjo, kad sociologų kritikų įvardyti pozityvistinių doktrinų trūkumai atskirose disciplinose daugiausiai sutampa. Tačiau nereikia perlenkti lazdos. Organizaciniu požiūriu trys disciplinos išliko atskiros ir netrūko balsų, reikalaujančių dar aiškesnių ribų tarp jų. Vis dėlto ilgainiui tiek pagrindinių, tiek kritinių atskirų disciplinų atšakose vis dažniau pradėta rengti bendrus tyrinėjimus, nagrinėti bendras temas ir taikyti bendrus metodus.
Daugybę anksčiau aptartų disciplinų sąlyčio taškų lėmė dviprasmius padarinius. Disciplinas pasidarė ne tik sunkiau vien nuo kitos atskirti ir nurodyti jų objektus bei duomenų apdorojimo būdų ribas, bet kiekviena iš jų, plėsdama nagrinėjamų temų sąrašą, darėsi vis heterogeniškesnė. Tai sukėlė vidinių diskusijų apie disciplinų koherentiškumą ir intelektinių prielaidų, kuriomis buvo pagrįsta kiekvienos jų autonomija, prasmingumą. Vienas iš būdų suvaldyti šiuos ginčus – sukurti naujus tarpdisciplininius pavadinimus, pavyzdziui, komunikacijų studijos, administravimo mokslai ar biheviorizmas.
Didjantis tarpdiscipliniškumas daugeliui reiškė vis lankstesnius socialinių mokslų atsakus į pasitaikancias problemas ir intelektinius priekaistus, kylančius struktūrizuojant disciplinas. Socialiniai mokslai ir istorija, susilieję į vieną išsamesnį socialinį mokslą, davė puikų rezultatą:
abiejose pusėse prasmingai dirbta, todėl šis reiškinys vertas tolesnio dėmesio. Kai kurie mokslininkai skeptiškiau vertino naująsias tendencijas. Jie teigė, kad tarpdiscipliniškumo nuolaidos sumažino esamų mokslų patikimumą ir kone niekais pavertė visas ankstesnes pastangas atskirti konkrečias disciplinas. Pastarieji reikalavo is esmės atkurti buvusią situaciją ir vengti intelektinės sumaišties.
Kad ir kaip būtų vertinamas tarpdiscipliniskumas, organizaciniai jo padariniai yra akivaizdūs. 1850-1945 m. vis mažėjo socialinių mokslų pavadinimų, tačiau maždaug 1945 m. kreivė vėl apsivertė, atsirado naujų pavadinimų ir naujų institucinių mokslų pagrindai: naujų programų ar net naujų padalinių universitetuose, naujų mokslo draugijų, naujų žurnalų, naujų knygų katalogų bibliotekose.
Socialinių mokslų skirtumų tema tikriausiai buvo pagrindinis kritinių diskusijų objektas 1950-1960 metais. Apie 1970-uosius kilo du nauji klausimai: kiek eurocentriški yra socialiniai mokslai (ir visas akademinių žinių pasaulis) ir kiek tai lemia jų ribotumą; kokią vertę turi įsigalėjęs intelektinis veiklos skirstymas į dvi kultūras. Apie tai ir bus kalbama toliau.
Tikriausiai pats svarbiausias akademinis atradimas po 1945 m. buvo tas, kad kaip atskira intelektinio darbo institucinė kategorija sukurtos regioninės studijos. Ši sąvoka pirmiausia pavartota JAV (Antrojo pasaulinio karo metu). Per dešimt metų ji įsigalėjo Amerikos ir viso pasaulio universitetuose. Iš esmės regioninių studijų įdėja labai paprasta. Regionas yra didelė geografinė zona, tariamai koherentiška kultūriniu, istoriniu ir paprastai kalbiniu požiūriu. Regionų sąrašas labai įvairus: SSRS, Kinija (arba Rytų Azija), Lotynų Amerika, Artimieji Rytai, Afrika, Pietų Azija, Pietryčių Azija, Centrinė ir Rytų Europa, vėliau atsirado ir Vakarų Europa. Kai kurios valstybės, pavyzdziui, Jungtins Valstijos (arba Šiaurės Amerika), taip pat tapo regioninių studijų objektu. Žinoma, ne visi be išimties universitetai rėmėsi tokiu geografiniu skirstymu. Apskritai būta gana didelės skirstymo įvairovės.
Regionins studijos buvo ir tyrinėjimo, ir studijų sritis, vienijanti įvairių socialinių ir kai kurių humanitarinių (o retkarčiais ir gamtos) mokslų atstovus, gvildenančius su regionu (ar jo dalimi) susijusias temas. Regioninės studijos is esmės laikytos tarpdisciplininmis. Politiniai jų atsiradimo motyvai gana akivaizdūs. Visame pasaulyje vyraujančioms JAV reikėjo visų sričių specialistų bei žinių apie įvairius regionus, juolab kad tų regionų politinė svarba vis augo. Regioninių studijų programos ir turėjo parengti reikiamų specialistų: taip atsirado SSRS ir Vakarų Europos studijos, vėliau išaugo kitų pasaulio kraštų (pavyzdziui, Japonijos, Indijos, Australijos bei įvairių Lotynų Amerikos valstybių) tyrinėjimai.
Regioninės studijos draugėn subūrė (bent jau daliai intelektinio gyvenimo) asmenis, pagal jau aprasytą takoskyrų sistemą priklausančius skirtingoms disciplinoms: istorikai ir nomotetinių socialinių mokslų atstovai akis į akį susidrė su antropologais ir Rytų studijų specialistais, istorikai – su nomotetinių socialinių mokslų žinovais, o atskiri nomotetinių mokslų atstovai atsidūrė akistatoje viennas su kitu. Kartais dar įsiterpdavo ir geografai, meno istorikai, nacionalinės literatūros specialistai, epidemiologai ir netgi geologai. Šie žmonės kartu kūrė mokslo ir mokymo programas, steigė doktorantūros komitetus savo studentams, rengė bendras konferencijas, skaitė vieni kitų knygas, publikavo straipsnius naujuose tarpdisciplininiuose žurnaluose, skirtuose jų regionams.
Tokių tarpusavio sąsajų intelektine verte galima kiek ir suabejoti, bet jų organizaciniai padariniai socialiniams mokslams didžiuliai. Nors regioninės studijos laikytos tik siaura tarpdisciplininių studijų atmaina (ši sąvoka mokslo diskusijose jau vartota tarpukaryje), tačiau iš tiesų visų akis ji atkreipė į tai, kad instituciniai socialiniai mokslai padalyti visiškai dirbtinai. Istorikai ir nomotetinių socialinių mokslų atstovai pirmą kartą ėmėsi tirti nevakarietiško pobūdžio visuomenes. Ši praeityje tik į Vakarus orientuotų
mokslų invazija į nevakarietiską pasaulį naikino ankstesnius argumentus apie atskiras etnografinių ir Rytų studijų sritis. Paaiškėjo, kad istorijos ir nomotetinių socialinių mokslų metodai bei modeliai gali pasitarnauti ir nevakarietiškųjų regionų bei Europos ir Šiaurs Amerikos tyrinėjimams. Praėjus dvidešimčiai metų antropologai ėmė atsisakyti etnografinės veiklos ir pradėjo ieškoti kitokių savo srities tyrinėjimo būdų. Rytų specialistai pasielgė dar radikaliau: jie iš viso atsisakė atskiro savo studijų pavadinimo ir prisijungė prie istorijos, filosofijos, kalbų ar religijų studijų fakultetų arba įkūrė atskirus šiuolaikinės kultūros ir tradicinės Rytų literatūros tyrinėjimų centrus.
Regioninės studijos paveikė istorijos ir trijų nomotetinių socialinių mokslų fakultetus. Maždaug XX a. septintąjį dešimtmetį daugelis šių fakultetų specialistų ėmėsi empirinio nevakarietiskų pasaulio kraštų tyrinėjimo. Daugiausia tai buvo istorikai, mažiau – ekonomistai, o politologai ir sociologai užėmė tarpinę padėtį. Tai reiškė, jog vidines šių disciplinų diskusijas neišvengiamai turėjo paveikti nauji duomenys, naujos studijų programos, naujos tyrinėjimų, apimančių didelius geografinius plotus, kryptys. Prie aptartos geografinės plėtros pridėję išplitusią geografinę mokslininkų atrankos erdvę galime teigti, jog pažinimo institucijų situacija po 1945 metų iš esmės pakito.
Išnykus intelektinei Vakarų ir ne Vakarų studijų takoskyrai, iškilo nauja mokslo problema, turinti svarbių politinių padarinių. Ar šios abi, t. y. Vakarų ir ne Vakarų, zonos yra ontologiškai tapačios, ar skirtingos? Ankstesnė prielaida teigė, jog jos pakankamai skirtingos ir reikia, kad jas studijuotų skirtingų socialinių disciplinų atstovai. Ar dabar reikėjo teigti visiškai kitaip, t. y. kad nėra jokio svarbaus skirtumo, kuris pagrįstų nevakarietiskų zonų analizės specifiką? Nomotetinių socialinių mokslų atstovai ginčijosi, ar jų sukurti bendrieji dėsniai gali būti taikomi ir nevakarietiško pasaulio realijoms paaiškinti. Labiau į ideografiją linkusiems istorikams kilo rimtas klausimas: „Ar Afrika turi istoriją?” O gal istoriją turi tik istorinės tautos?
Intelektiniai atsakymai į šiuos klausimus buvo tik apytikriai kompromisai. Is esmės teigta, kad nevakarietiškas pasaulis analitiškai yra beveik vakarietiškas, bet tik beveik! Šis argumentas pirmiausia įgijo modernizavimo teorijų formą. Savaime suprantama, kad jis rėmėsi daugeliu tiesioginių ir netiesioginių prielaidų bei diskusijų, paveldėtų iš ankstesnės mokslinės literatūros, tačiau socialiniuose moksluose modernizavimo teorija buvo labai svarbi ir isskirtinė. Pagrindinis jos teiginys buvo: „Visos valstybės, tautos ir geografinės zonos eina tuo paciu modernizavimo keliu, taciau valstybės, tautos ir geografinės zonos yra skirtingose (tad nevisiškai vienodose) šio kelio atkarpose.” Viešojoje politikoje ši pažiūra atspindėjo rūpinimąsis plėtra, kuri reiškė kiekvienos šalies pažangą universaliame modernizavimo kelyje. Organizaciniu požiūriu domėjimąsis modernizavimu ir plėtra vienijo daugelį socialinių mokslų disciplinų ir jų atstovus skatino užimti panašias pozicijas viešojoje politikoje. Politiniai valstybių įsipareigojimai eiti modernizavimo keliu tapo vienu svarbiausių argumentų socialinės srities mokslininkams siekiant geresnio finansavimo.
Modernizacijos ir plėtros modelį galima taikyti ir Vakarams, istorinę Vakarų pasaulio raidą suvokiant kaip ankstyvus ir pažangius modernizavimo laimėjimus. Toks požiūris rėmė į dabartį orientuotų nomotetinės socialinės srities atstovų siekį naudoti ne tik šiuolaikinius, nors ir negalutinius, duomenis, tačiau istorikai ėmė atsižvelgti į kai kuriuos nomotetinių socialinių mokslų apibendrinimus, kurie padėtų nušviesti paprastai hermeneutiškai jų suvoktą praeitį. Bandymų susieti ideografinius istorijos ir nomotetinius socialinius mokslus būta ir iki 1945 metų. Vadinamasis naujosios istorijos judėjimas Jungtinėse Valstijose ir Prancūzijoje kilo XX a. pradzioje (ryškus pavyzdys yra Annales ir jų pirmtakai). Tačiau tik po 1945 m. istorikai ėmė plačiai remti šias pastangas.
Tik XX a. septintąjį dešimtmetį ir vėliau artimas (dalies) istorijos ir (kai kurių sričių) socialinių mokslų bendradarbiavimas, net derinimas, tapo pastebimu ir svarbiu reiškiniu. Istorikai įsitikino, kad esamas šio mokslo profilis neatitinka modernių poreikių. Jiems geriau sekėsi tyrinėti praeities politiką, o ne socialinį ar ekonominį gyvenimą. Istorijos studijų dėmesys sutelktas į įvykius, o ne individų ir institucijų lygmenį, o patys istorikai nelabai buvo pasirengę analizuoti ilgalaikius (longue dureé) anonimiškus procesus bei struktūras. Struktūros ir procesai tiesiog ignoruoti. Ši situacija turėjo pasikeisti išplėtus istorinius tyrinėjimus: daugiau dėmesio skiriant ekonominei ir socialinei istorijai per se ir kaip raktui į bendresnės istorijos suvokimą.
Padedant kaimyniniams socialiniams mokslams imta skatinti esminius istorijos disciplinos pokyčius. Socialiniai mokslai turėjo susikūrę būdus, kuriais buvo galima analizuoti praeitį, susijusią su istorinių institucijų, įvykių bei idėjų vidumi ir aplinka (ekonominių pokyčių, gyventojų skaičiaus augimo, socialinės nelygybės ir mobilumo, visuotinių pažiūrų ir elgesio, socialinio protesto ir balsavimo modelių matmenyse). Šie būdai buvo visiškai neįprasti istorikams: jie netaikė kiekybinių metodų ir nevartojo analitinių sąvokų klasė, vaidmens lūkesčiai ar statuso neatitikimas; socialinių pokyčių modeliai jiems taip pat buvo nauji. Kai kurie istorikai mėgino remtis apibendrintais duomenimis, t. y. vedybų registru, rinkimų rezultatais, mokesčių dokumentais ir todėl neišvengiamai į pagalbą telkėsi socialinius mokslus. Istorijai (ir antropologijai) tampant
vis atviresnei kiekybiniams tyrinėjimams, prasidėjo abipusės paskatos procesas: pinigų ir mokslininkų skaičius
buvo susiję ir stiprino pasitikėjimo konceptualiomis socialinių mokslų struktromis jausmą.
Kartais istorijos disciplinos pokyčių paieškos skatino norą įsitraukti į socialinės ir kultūrinės kritikos verpetus. Buvo teigiama, kad istorikai perdėtai pabrėžia veikiančių institucijų ir socialinės santvarkos dalykus, o pražiūri konfliktus, trūkumus, klasinę, etinę ir lytinę nelygybę. Turimų paradigmų kritika metė iššūkį profesijos viduje ir išorėje įsitvirtinusiems autoritetams. Kai kur, pavyzdziui, Vokietijoje, toks revizionistinis poziris lėmė istorikų postūmį į socialinės srities mokslininkų pusę. Remiantis analitinėmis
sąvokomis ir teorinėmis perspektyvomis, savaime buvo galima isreikšti opoziciją įsitvirtinusiai istoricizmo paradigmai, kuri vadovavosi hermeneutiniu požiūriu, ir rašyti kuo artimesnius šaltiniams tekstus. Iš kai kurių socialinių mokslų tradicijų tarsi išplaukė saviti būdai plėtoti kritinę istoriją, o ne kritinį socialinį istorijos mokslą. Tačiau kitose šalyse, pavyzdžiui, JAV, kur susiklostė kitos, ne tokios istoricistinės istorijos tradicijos, ir kartu mažiau kritiški socialiniai mokslai, radikaliems istorikams revizionistams socia
linių mokslų perspektyvos buvo ne tokios patrauklios.
Ekonomika, sociologija ir politologija pokariu klestėjo, tarpdamos gamtos mokslų šlovės apmąstymuose, o jų
aukštas socialinis prestižas ir didelė įtaka tapo dar viena priežastimi, dėl kurios istorikai mieliau jomis rėmsi. Tuo pačiu metu kai kurie socialinės srities mokslininkai ėmė domėtis sritimis, ankščiau traukusiomis tik istorikus. Ši nomotetinių socialinių mokslų invazija į istorijos discipliną gavo dvi gana skirtingas formas. Viena vertus, buvo bandoma taikyti gana siauras ir savitas socialinių mokslų teorijas, modelius ir procedūras duomenims apie praeitį (kartais tie duomenys buvo iš praeities), pavyzdžiui, balsavimo modeliams, socialiniam mobilumui ir ekonomikos augimui analizuoti. Tokie duomenys buvo traktuojami kaip ir kiti socialinių mokslų kintamieji ar rodikliai, t. y. standartizuoti (laiko matmens), izoliuoti ir koreliuoti. Socialinės srities mokslininkai duomenų sėmėsi iš anksčiau nenaudotų šaltinių, tačiau nematė jokios prasmės kaip nors keisti tų duomenų analizės būdus; jie iš tiesų nebuvo tradiciniai istorikai. Daugelis jų iš praeities nieko nesitikėjo, o tuo labiau nerado joje ko nors nauja ar ypač skirtinga. Duomenys apie praeitį patvirtino arba tik truputėlį modifikavo bendruosius dėsnius, kuriais iš esmės domėjosi socialinės srities mokslininkai. Vis dėlto kartais jų darbo rezultatai buvo labai svarbūs istorikams, padėjo geriau suprasti praeitį.
Tačiau kai kurių kitų socialinių mokslų atstovų požiūris į istoriją buvo visai kitoks: jie siekė aprašyti ir paaiškinti didelius socialinius pokycius ir rėmėsi kartais Weberio, kartais Marxo teorija, o dažniausiai – jų abiejų deriniu. Šie mokslininkai sukūrė vadinamąją istorinę sociologiją. Jie kritikavo savo kolegų neistoriskumą ir prarastą santykį su ankstesnėmis geromis socialinių mokslų tradicijomis. Šių mokslininkų darbas yra ne tiek mokslinis, kiek istorinis. Jie kruopšciai tyrė savitą istorinį kontekstą, o socialinę kaitą laikė savo studijų centru. Taip dirbdami jie nesiekė patikrinti, patikslinti ar suformuluoti dėsnius (pavyzdziui, modernizavimo), o taikė bendrąsias taisykles, paaiškinančias sudėtingus ir kintamus reiškinius, ar interpretavo juos bendrųjų modelių pagrindu. Apie 1960 m. neistoriskumą pradėjo kritikuoti jauni socialinės srities mokslininkai, besižavintys socialine kritika. Jie kritikavo pagrindinį socialinių mokslų menką dėmesį socialinei kaitai, palankumą mitologizuotai santarvei, naiviam ir net arogantiskam įsitikinimui, kad vakarietiškos sąvokos tinka visų kultūrų ir reiškinių analizei.
Socialinių mokslų istorijos pagrindu sparčiai besiplečiančios socialinės srities mokslininkai atsigręžė į istoriją. Tačiau jie nenorėjo užpildyti spragos tarp socialinių mokslų ir istorijos – jiems reikėjo daugiau ir įvairesnių duomenų. Toks požiūris netenkino istorinių sociologų, kritikavusių vyraujančią metodologiją. Panašiais motyvais rėmėsi ir daugelis istorikų, kurie naudojosi socialinių mokslų technologijomis ir apibendrinimais. Istorins krypties (ar istorizuojančių) socialinių mokslų atstovų ir istorikų struktūralistų, išpopuliarjusių apie 1970 m., darbo metodai buvo gana panašūs, tačiau vis dėlto šie mokslininkai išlaikė tam tikrus darbo stiliaus skirtumus: artumą šaltiniams, apibendrinimų lygmenį, pasakojamojo pobūdžio tekstus ir net skirtingo pobūdžio išnašas.
Istorikų ir socialinės srities mokslininkų noras artimiau bendradarbiauti vis dėlto liko gana ribotas. Šalia istorijos ir sociologijos diskusijų kilo dar ir kitų: su ekonomika (naująja ekonomikos istorija), politologija (naujuoju institucionalizmu), antropologija (istorine antropologija) ir su geografija (istorine geografija). Visose šiose srityse atsirado tam tikrų bendrybių: kartais vien dėl paprasčiausio vienos konkrečios socialinių mokslų teorijos duomenų paplitimo, o kai kur net imta is esmės peržiūrėti metodiką ir nagrinėjamas temas.
Augantis trijų nomotetinių socialinių mokslų – sociologijos, ekonomikos ir politologijos – sąlytis nekėlė tiek prieštaravimų. Sociologai tarsi rodė kelią, t.y. politikos sociologiją ir ekonomikos sociologiją pavertė svarbiomis šios disciplinos atšakomis 1950-aisiais. Paskui juos sekė politologai. Jie išlėtė savo domėjimosi sritį – peržengė formalias valdymo institucijų ribas, iš naujo įvardijo savo tyrimo objektus, kurie nuo šiol apėmė visus socialinius procesus, turėjusius bent minimalių politinių padarinių ar tikslų: analizavo interesų grupes, protesto judėjimus, bendruomenės struktūrą. Kai sociologų kritikų dėka buvo atnaujinta politinės ekonomijos sąvoka, ne tokie kritiški politologai norėjo jai suteikti klasikinį nomotetinį pobūdį. Politologai pradėjo daugiau domėtis ekonominiais procesais. Ekonomistai, tebevyraujant ankstyvuoju pokariu populiaraus Keyneso idėjoms, vėl ėmė domėtis makroekonomika ir taip skiriamoji riba tarp politologų ir ekonomistų dar labiau išbluko, nes pastarieji
pradėjo kelti klausimus apie vyriausybės politiką ir tarpvyriausybinę veiklą. Vėliau ekonomistai, nesivadovaujantys Keyneso principais, pradėjo įrodinėti, kokie vertingi yra neoklasikiniai ekonominiai modeliai, kai studijuojant tradiciškai sociologijai priskiriami tokie objektai kaip šeima ar socialinė deviacija.
Pokariu visos trys disciplinos vis daugiau dėmesio skyrė kiekybiniams metodams ir net matematiniam modeliavimui: jų metodologiniai skirtumai vis mažėjo. Kai socialinis kriticizmas ėmė kurstyti vidines šių disciplinų diskusijas, paaiškėjo, kad sociologų kritikų įvardyti pozityvistinių doktrinų trūkumai atskirose disciplinose daugiausiai sutampa. Tačiau nereikia perlenkti lazdos. Organizaciniu požiūriu trys disciplinos išliko atskiros ir netrūko balsų, reikalaujančių dar aiškesnių ribų tarp jų. Vis dėlto ilgainiui tiek pagrindinių, tiek kritinių atskirų disciplinų atšakose vis dažniau pradėta rengti bendrus tyrinėjimus, nagrinėti bendras temas ir taikyti bendrus metodus.
Daugybę anksčiau aptartų disciplinų sąlyčio taškų lėmė dviprasmius padarinius. Disciplinas pasidarė ne tik sunkiau vien nuo kitos atskirti ir nurodyti jų objektus bei duomenų apdorojimo būdų ribas, bet kiekviena iš jų, plėsdama nagrinėjamų temų sąrašą, darėsi vis heterogeniškesnė. Tai sukėlė vidinių diskusijų apie disciplinų koherentiškumą ir intelektinių prielaidų, kuriomis buvo pagrįsta kiekvienos jų autonomija, prasmingumą. Vienas iš būdų suvaldyti šiuos ginčus – sukurti naujus tarpdisciplininius pavadinimus, pavyzdziui, komunikacijų studijos, administravimo mokslai ar biheviorizmas.
Didjantis tarpdiscipliniškumas daugeliui reiškė vis lankstesnius socialinių mokslų atsakus į pasitaikancias problemas ir intelektinius priekaistus, kylančius struktūrizuojant disciplinas. Socialiniai mokslai ir istorija, susilieję į vieną išsamesnį socialinį mokslą, davė puikų rezultatą:
abiejose pusėse prasmingai dirbta, todėl šis reiškinys vertas tolesnio dėmesio. Kai kurie mokslininkai skeptiškiau vertino naująsias tendencijas. Jie teigė, kad tarpdiscipliniškumo nuolaidos sumažino esamų mokslų patikimumą ir kone niekais pavertė visas ankstesnes pastangas atskirti konkrečias disciplinas. Pastarieji reikalavo is esmės atkurti buvusią situaciją ir vengti intelektinės sumaišties.
Kad ir kaip būtų vertinamas tarpdiscipliniskumas, organizaciniai jo padariniai yra akivaizdūs. 1850-1945 m. vis mažėjo socialinių mokslų pavadinimų, tačiau maždaug 1945 m. kreivė vėl apsivertė, atsirado naujų pavadinimų ir naujų institucinių mokslų pagrindai: naujų programų ar net naujų padalinių universitetuose, naujų mokslo draugijų, naujų žurnalų, naujų knygų katalogų bibliotekose.
Socialinių mokslų skirtumų tema tikriausiai buvo pagrindinis kritinių diskusijų objektas 1950-1960 metais. Apie 1970-uosius kilo du nauji klausimai: kiek eurocentriški yra socialiniai mokslai (ir visas akademinių žinių pasaulis) ir kiek tai lemia jų ribotumą; kokią vertę turi įsigalėjęs intelektinis veiklos skirstymas į dvi kultūras. Apie tai ir bus kalbama toliau.
