Iš C. Gulbenkiano socialinių mokslų pertvarkymo komisijos (1992) pranešimo „Atverkime socialinių mokslų gelmes”. Komisijos pirmininkas Emmanuel Wallerstein.
Geografus komisijoje atstovavo:
PETERIS J. TAYLORAS – geografas (Didžioji Britanija). Loughborough universiteto geografijos profesorius, knygos Political Geography redaktorius, knygos Review of International Political Economy sudarytojas, knygos Political Geography: World-Economy, Nation-State and Locality autorius.
1 dalis (33 psl.):
Derėtų pasakyti keletą žodžių apie trejetą sričių, kurios niekada iki galo taip ir nepriklausė socialiniams mokslams: geografija, psichologija ir teisė. Geografija, panašiai kaip istorija, labai senas mokslas. XIX a. pabaigoje vokiečių universitetuose ji pavirto nauja disciplina ir taip paskatino geografijos plėtrą kitur. Nors geografijos objektas ir sutapo su socialinių mokslų objektu, tačiau geografai siekė apibendrinimų ir domėdamiesi fizine bei vadinamąja humanistine geografija (panašia į antropologiją, tik daugiau dėmesio skiriančia aplinkai) stengėsi nutiesti tiltus tarp gamtos ir humanitarinių mokslų. Geografija buvo vienintelė disciplina, kuri dar iki 1945-ųjų sąmoningai siekė aprėpti pasaulines temas. Tai buvo ir privalumas, ir trūkumas. Kai XIX a. socialinės realybės tyrinėjimai vis labiau skilo į atskiras, turinčias aiškias ribas disciplinas, geografija, linkstanti apibendrinti, sintetinti ir neanalizuoti, darėsi anachronistiška.
Tikriausiai todėl visą tą laiką geografija buvo tik nedidelis, neturintis prestižo ir kiekybiškai smulkus istorijos priedėlis. Erdvės ir vietos sampratą socialiniai mokslai ignoravo. Sutelktumas į pažangą ir socialinių pokyčių valdymą socialinio gyvenimo laiko matmenį pavertė svarbiausiu, o erdvę paliko periferijoje. Teoriškai tai reiskia, kad universaliems ir determinuotiems procesams erdvės veiksnys nesvarbus, o unikaliems ir nepakartojamiems – erdvė buvo vienintelis (beveik nereikšmingas) savitumą lemiantis veiksnys. Laikantis šio požiūrio galima teigti, jog erdvė tapo įvykius lemiančiu kontekstu (tą rodo ideografinė istorija, tarptautinių santykių realistinės perspektyvos, kaimynystės efektas ir net Marshallo aprašyti kraštutinumai (externalities)). Taciau dažniausiai pastarieji konteksto veiksniai suvokiami kaip paprasčiausia įtaka, konstanta, į kurią reikia atsižvelgti, bet analizei ji nėra labai svarbi.
Vis dėlto praktiškai socialiniai mokslai rėmsi savitu požiūriu į erdvę, tačiau aiškiai įvardytas jis nebuvo. Anot sociologų, erdvinių struktrų sistema, kurioje veikė organizuotos suverenios teritorijos, sudarė politinį pasaulio žemėlapį. Beveik visi socialinės srities mokslininkai manė, kad politinės sienos reiškia pagrindinių sąveikų erdvės kontūrus – sociologams tai buvo visuomenė, makroekonomistams – nacionalinė ekonomika, politologams – politika, istorikams – tauta. Kiekvienos disciplinos atstovai politinius, socialinius ir ekonominius procesus laikė sutampančiais. Šia prasme socialiniai mokslai buvo valstybių kūrinys, o jų ribos – svarbiausios socialinės erdvės.
Visai kitaip atsitiko su psichologija. Ši disciplina taip pat atsiskyrė nuo filosofijos ir siekė įgyti savitą mokslinę formą. Tačiau praktiškai ji buvo tapatinama ne su socialine, bet su medicinos sritimi, vadinasi, jos pagrįstumas priklausė nuo santykio su gamtos mokslais. Pozityvistai, remdamiesi Comte’o principu ,,akis negali žvelgti pati į save”, dar toliau stūmė psichologiją šia kryptimi. Daugeliui psichologija tikras mokslas galėjo būti tik tuo atveju, jei ji tiria biologinius ar net cheminius dalykus. Tad psichologai stengėsi pralenkti socialinius mokslus ir tapti biologijos mokslu. Atitinkamai daugelyje universitetų psichologijos disciplina iš socialinių mokslų fakulteto buvo perkelta į gamtos mokslų fakultetą.
Žinoma, būta ir psichologijos teorijų, dėmesį telkusių į individo visuomenėje analizę. Vadinamieji socialiniai psichologai taip pat nesistengė likti socialinių mokslų stovykloje. Tačiau socialinei psichologijai nesisekė gauti visiškos institucinės autonomijos, ji buvo išstumta į psichologijos pakraščius, panašiai kaip ekonomikos istorija atsidūrė ekonomikos pakraščiuose. Daugeliu atvejų išgryninta ji išliko tik kaip sociologijos atšaka. Vis dėlto būtina pabrėžti, jog buvo daug nepozityvistinės psichologijos rūšių, pavyzdziui, geisteswissenschaftliche psichologija arba Gestalt psichologija.
Freudo teorijai – stipriausiai ir įtakingiausiai psichologinei teorijai, kurią nedvejodami galėtume priskirti socialiniams mokslams, to irgi nepavyko padaryti dėl dviejų priežasčių. Pirma, ji atsirado iš medicinos praktikos, ir antra, skandalingas pobūdis pavertė ją savotišku raupsuotuoju – psichoanalizė buvo tiesiog išstumta iš universitetinių struktrų. Suprantama, tai galėjo išsaugoti psichoanalizę kaip praktiką ir mąstymo būdą, tačiau taip pat reiškė, jog Freudo sąvokos universitetuose įsitvirtino ne psichologijos, bet kitose disciplinose.
Teisės studijos yra trečioji disciplina, taip niekada ir netapusi socialiniu mokslu. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad jau būta teisės fakultetų, o jų programos buvo pritaikytos teisininkams ruošti. Nomotetinės socialinės srities mokslininkai į jurisprudenciją žvelgė skeptiškai. Ji atrodė per daug normatyvinė ir reikalavo per mažai empirinių tyrinėjimų. Jos dėsniai nebuvo moksliniai, o kontekstas – perdėm ideografinis. Politiniai mokslai atsiribojo nuo tokių dėsnių ir jų kilmės analizės mainais į abstrakčių taisyklių, apibrėžiančių politinį elgesį (šių taisyklių pagrindu buvo kuriamos atitinkamos racionalios teisės sistemos), analizę.
Dėmesio reikėjo dar vienam socialinių mokslų institucionalizacijos bruožui. Šis procesas vyko tuo metu, kai Europa baigė įsitvirtinti visame likusiame pasaulyje. Natūraliai kilo klausimas, kodėl šis nedidelis žemės lopinėlis gebėjo nugalėti visus priešus ir įsitvirtino Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje? Jis buvo svarbus ir daugelis atsakymų į jį buvo suformuluota ne suverenių valstybių lygmenyje, o lyginamojoje civilizacijų (apie kurias jau kalbėta) perspektyvoje. Europa, o ne atskirai paimta Didžioji Britanija, Prancūzija ar Vokietija (kad ir kokia būtų atskirų imperijų apimtis) kaip Vakarų civilizacija pasižymėjo didesniu gamybiniu ir kariniu produktyvumu. Klausimas, kaip Europa išplėtė savo galias, sutapo su Darwino intelektiniais atradimais. Švietimo epochoje paskatintai pažinimo sekuliarizacijai antrino evoliucijos teorija, ir Darwino teorija buvo pradėta taikyti ne tik biologijos reiškiniams tirti. Nors Newtono fizika išliko svarbiu socialinių mokslų elementu, tačiau Darwino biologija jiems turėjo daugiau įtakos, nes evoliucinėje kovoje už būvį pabrėžė stipriųjų išlikimo idėją.
Stipriųjų išlikimo idėja buvo tiesiog piktnaudžiaujama, ji dažnai tapatinta su sėkmės ar konkurencijos sąvokomis. Netiksli evoliucinės teorijos interpretacija mokslinio pagrįstumo įspūdį galėjo suteikti teiginiui, kad šiuolaikinės Europos visuomenės sėkmė savaime rodo jos pranašumą: teorijos apie laipsnišką socialinę pažangą, pasiekusią viršūnę atsiradus pramoninei civilizacijai, whigų istorijos interpretacijos, klimatologinis determinizmas, Spencerio sociologija. Šios ankstyvosios lyginamosios civilizacijų studijos vis dėlto nebuvo taip orientuotos į valstybę, kaip visiškai institucionalizuoti socialiniai mokslai. Jie tapo dviejų pasaulinių karų aukomis ir liudijo, kad dingo liberalusis optimizmas, kurio dvasia buvo kurtos progresyvių civilizacijų teorijos. XX a. istorija, antropologija ir geografija, tradiciškai linkstančios apibendrinti, atsidūrė pačiame mokslo paribyje, o į valstybę orientuotas mokslų trejetas (sociologija, ekonomika ir politologija) įsitvirtino kaip pagrindiniai (nomotetiniai) socialiniai mokslai.
Taigi nuo 1850 iki 1945 m. visa grupė disciplinų buvo pradėta vadinti socialiniais mokslais. Pagrindiniuose universitetuose įsikūrė pirmosios katedros ir padaliniai, kuriuose dėstytos šios disciplinos ir suteikti jų moksliniai laipsniai. Mokymo institucionalizaciją lydėjo tyrinjimų institucionalizacija: įsteigta specializuotų šių disciplinų žurnalų, įkurta mokslininkų draugijų (pirmiausia nacionalinių, o vėliau ir tarptautinių), įsteigta specializuotų šių disciplinų bibliotekų.
Pagrindinis šio disciplinų institucionalizacijos proceso elementas buvo kiekvienos iš jų siekis apibendrinti savo skirtybes nuo kitų, ypač įvardyti, kuo jos skiriasi nuo socialines realijas tyrinėjančių disciplinų, kurių turinys joms pats arciausias. Istorikai, pradedant Leopoldu von Ranke, Bartholdu Niebuhru ir Johannu Droysenu, pabrėžė išskirtinius santykius su savita medžiaga, ypač archyviniais šaltiniais, ir į juos panašiais tekstais. Šie mokslininkai akcentavo, kad jiems svarbu rekonstruoti praeitį susiejus ją su dabarties kultūrinėmis reikmėmis ir interpretuoti ją hermeneutiniu būdu, jie pabrėžė tokį sudėtingą reiškinį, kaip kultūra ir tauta, tyrinėjimo poreikį laikantis individualios ir momentinės diachroninio ir sinchroninio konteksto sampratos.
Antropologai aprašinėjo socialinės organizacijos rūšis, visiškai nepanašias į žinomas Vakaruose. Jie atskleidė, kad, Vakarų požiūriu, keisti papročiai nėra įracionalūs ir labai naudingi išlaikant bei reprodukuojant populiacijas. Rytų specialistai studijavo, aiškino ir vertė į savo kalbas nevakarietiskus aukštų civilizacijų tekstus ir pasitarnavo įteisinant pasaulio religijų sąvoką, žymėjusią svarbų, į krikščionybę orientuotos pasaulėžiūros lūžį.
Dauguma nomotetinių socialinių mokslų pirmiausia pabrėžė savo skirtumus nuo istorijos: domėjimąsi bendrųjų dėsnių, tariamai veikiančių žmonių elgesį, atradimu, pasirengimą suvokti reiškinius, kuriuos galima nagrinėti kaip atskirus atvejus (o ne individualias duotybes), poreikį skaidyti žmonių patirtį, kad galėtų ją analizuoti, galimybių ir poreikių naudoti konkrečius mokslinius metodus (formuluoti teoriškai pagrįstas hipotezes, kurias galima patikrinti taikant apibrėžtas ir dažniausiai kiekybiškai pagrįstas procedūras, pavyzdziui, apklausų duomenis; kontroliuoti įžvalgas apie turimus tekstus ir kitus dalykus).
Socialiniams mokslams atsiskyrus nuo ideografinės istorijos, nomotetiniai socialinės srities mokslininkai – ekonomistai, sociologai, politologai – stengėsi griežtai atskirti savo tyrinėjimo sritį ir parodyti, kuo ji iš esmės (objektu ir metodologija) skiriasi nuo gretimų sričių. Ekonomistai tai darė pabrėždami ceteris paribus prielaidos svarbą studijuojant rinkos veiklą. Politologai apsiribojo formaliosiomis valdžios struktūromis. Sociologai teigė, kad kiekvienoje visuomenėje ypač svarbi ekonomistų ir politologų ignoruojama socialinė sritis.
Galima teigti, kad visa, kas pasakyta, yra istorija su laiminga pabaiga (success story). Sukūrus vientisą disciplinų struktrą buvo įtvirtinta gyvybinga, veiksminga tyrinėjimo, analizės ir mokymo sistema, kuri ir lėmė daugelio tekstų, laikomų šiuolaikinių socialinių mokslų paveldu, atsiradimą. Maždaug 1945 m. socialinius mokslus sudarančių disciplinų grupė buvo iš esmės institucionalizuota daugelyje pasaulio universitetų. Šiam procesui priešintasi (arba jis tiesiog atmestas) fašistinėse ir komunistinėse šalyse. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos ir Italijos institucijos priėmė institucionalizuotą socialinių mokslų model, o sovietinio bloko salys ją perėmė maždaug XX a. 6-ąjį dešimtmetį. Apie 1945 m. socialiniai mokslai aiškiai atsiskyrė nuo gamtos mokslų, kurių atstovai tyrė nehumanines sistemas, ir nuo humanitarinių mokslų, kurių atstovai studijavo kultūrinį, protinį ir dvasinį civilizuotų visuomenių klodą.
Tačiau po Antrojo pasaulinio karo, t. y. kaip tik tuomet, kai atrodė, jog socialiniai mokslai yra visiškai institucionalizuoti ir kuo aiškiausiai apibėrėžti, socialinės srities mokslininkų naudojami metodai ėmė keistis. Tai atvėrė vis gilėjančią prarają tarp mokslininkų sociologų veiklos bei intelektinių pozicijų ir formaliosios socialinių mokslų sandaros.
