Geografijos būklė Lietuvoje

Pranešimas IGU generalinei asamblėjai apie Lietuvos geografų draugijos veiklą ir geografijos būklę Lietuvoje 2008-2012 m.

Geografija Lietuvoje turi gana ilgas tradicijas, siekiančias XVI a. Savarankiška Lietuvos geografų draugija (LGD) buvo įkurta1934 m. Nuo draugijos įkūrimo ji (su pertraukomis) yra ir IGU narė.
Šį pranešimą sudaro dvi dalys, kurių pirmojoje aptariama draugijos veikla 2008–2012 m., o antrojoje – geografijos būklė Lietuvoje.

Lietuvos geografų draugijos veikla
2008–2009 m. draugijos veikla buvo praktiškai nutrūkusi dėl jos prezidento R. Baubino sunkios ligos ir mirties. Draugijos veiklą pavyko atnaujinti tik 2010 m. pavasarį, kuomet buvo atnaujintas narių sąrašas (užsiregistravo 214 narių), parengti nauji (aktualius įstatymus atitinkantys) įstatai. Gegužės mėn. 14 d. buvo sukviestas visuotinis narių susirinkimas, kuris išrinko naują prezidentą, valdybą ir revizijos komisiją, taip pat patvirtino įstatus. Tokiu būdu buvo juridiškai galima tęsti draugijos veiklą.
Suvažiavimas patvirtino šias pagrindines draugijos veiklos kryptis (uždavinius):
• aktyvios geografų bendruomenės kūrimas ir palaikymas;
• atstovavimas Lietuvos geografų bendruomenės interesams ir jų gynimas Lietuvoje ir užsienyje;
• geografijos mokslo, žinių, geografinių idėjų ir geografinio mąstymo propagavimas;
• Lietuvos valstybės geografinių problemų skelbimas visuomenei ir jų sprendimų skatinimas;
• Lietuvos geografų mokslinės, pedagoginės ir visuomeninės veiklos koordinavimas.

Per pirmuosius metus po draugijos veiklos atkūrimo visų pirma daugiau dėmesio buvo skiriama organizacinių draugijos veiklos klausimų sprendimui, taip pat tęstinių draugijos veiklų išlaikymui ir stiprinimui bei geografų bendruomenės subūrimui, tačiau po truputį vystant ir naujas, draugijos uždavinius atitinkančias veiklas. Šiuo metu veikla vykdoma visomis numatytomis kryptimis.
Be juridinių ir organizacinių klausimų sprendimo, pagrindiniai 2010 – 2012 m. LGD nuveikti darbai buvo šie:
1) sukurta ir atnaujinta, papildant puslapiu anglų kalba, draugijos interneto svetainė www.lgd.lt; šiuo metu, gavus Lietuvos mokslo tarybos finansinę paramą, svetainei kuriamas interaktyvus geografijos Lietuvoje istorijos žinynas;
2) atnaujinti ryšiai su tarptautinėmis ir kaimyninių šalių geografinėmis organizacijomis; su Ukrainos geografų draugija pasirašyta bendradarbiavimo sutartis;
3) draugijos nariams surengtos dvi kelionės (Rusijos Kaliningrado sritį ir į Latvijos Kuržemės regioną), taip pat surengtos septynios viešos paskaitos geografinėmis temomis;
4) surengti du geografų forumai, skirti geografijos aktualijoms Lietuvoje nagrinėti;
5) dalyvauta aktyvioje viešoje diskusijoje dėl Lietuvos mokslų klasifikatoriaus, siekiant įtvirtinti geografijos mokslo šakas (išsamiau apie tai – dalyje apie geografijos Lietuvoje aktualijas);
6) tęsiama mokslo žurnalo „Annales geographicae“ („Geografijos metraštis“) leidyba;
7) laimėjus Valstybinės lietuvių komisijos konkursą, pradėtas rengti oficialus aiškinamasis geografijos terminų žodynas;
8) didelė veiklos dalis skirta geografijos populiarinimui mokinių tarpe:
– atnaujinta Jaunųjų geografų mokyklos, gyvuojančios nuo 1986 m. veikla, kurioje dalyvauja mokiniai (8-11 klasių arba 15-18 metų amžiaus) iš visos Lietuvos (šiuo metu yra apie 50 mokinių); keturis kartus per metus jie kviečiami į sesijas arba stovyklas-ekspedicijas;
– LGD yra vienas iš Nacionalinio Č. Kudabos vardo mokinių geografijos konkurso rengėjų – tai yra didžiausias dalyvių skaičiumi (dalyvauja apie 1000 mokinių) mokinių konkursas Lietuvoje;
– taip pat LGD remia ir kitus geografinio pobūdžio konkursus mokiniams ir plačiajai visuomenei;
– kartu su Lietuvos mokslų akademija ir Švietimo ir mokslo ministerija surengta konferencija šalies geografijos mokytojams „Geografijos mokslo aktualijos: mokslininkai – mokytojams”

Draugija per šiuos metus pasipildė 40 narių, tačiau reikia paminėti, kad sąraše yra beveik trečdalis neaktyvių narių, kurie nedalyvauja draugijos veiklose ir nemoka nario mokesčio, todėl tikėtina, kad, praėjus trejiems metams po veiklos atkūrimo, kaip numato taisyklės, šių narių veiklą draugijoje teks sustabdyti.
Reikėtų paminėti, kad pastaruoju metu jaučiamas valstybės dėmesys ir parama mokslininkus vienijančioms visuomeninėms organizacijoms: per Lietuvos mokslo tarybą skiriama lėšų jų narystės tarptautinėse organizacijose palaikymui, interneto svetainių kūrimui, tobulinimui ir išlaikymui, kai kurioms veikloms. Kaip minėta, LGD taip pat gavo paramą šioms veikloms.
Šiuo metu veikla išvystyta gana plačiai, praktiškai prieita prie galimybių ribos, kadangi pagrindinės veiklos vykdomos riboto skaičiaus aktyviausių narių pastangomis. Pagrindine veiklos problema tampa draugijos narių aktyvumo trūkumas arba tai, kad maža draugija neturi galimybės išlaikyti etatinį darbuotoją, sprendžiantį daug būtinų organizacinio pobūdžio klausimų.

Geografijos būklė Lietuvoje
Kalbant apie geografijos disciplinos būklę Lietuvoje reikėtų išskirti tris savo specifika ir problemomis besiskiriančias su geografija glaudžiausiai susijusias sritis:
1) geografijos mokslas ir studijos;
2) mokyklinė geografija;
3) geografų darbo rinka.

Geografijos mokslo ir studijų būklė yra problemiškiausia ir kelianti grėsmę apskritai geografijos mokslo egzistavimui šalyje. Problemos yra kompleksinės, susiję tiek su institucine struktūra, tiek su teisine geografijos mokslo ir studijų situacija, tiek ir su paties mokslo raida.
Geografijos raida Lietuvoje susijusi tiek su giliomis šios mokslo tradicijomis, tiek ir su naujomis tendencijomis, prasidėjusiomis po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai pradėjo sparčiai vystytis socialinės disciplinos. Tradiciškai stiprios geografijos šakos Lietuvoje yra kartografija, geomorfologija, krantotvarka, pedologija, hidrologija, meteorologija, kraštovaizdžio geografija, gyventojų ir gyvenviečių geografija, kurias papildo naujai vystomos politinė, socialinė, miesto, kultūrinė geografija, Baltijos jūros ir kranto, GIS ir kartografija, geografijos edukologija. Kai kurios šakos (pvz., geomorfologija) netenka turėtos reikšmės, tačiau trūksta kitų visuomeninės geografijos šakų tyrimų.
Geografijos mokslo svorio centras Lietuvoje per 20 m. pasislinko nuo gamtinės link visuomeninės geografijos ir kraštotvarkos (teritorijų planavimo). Tai rodo tiek mokslinių publikacijų, tiek ir baigiamųjų geografijos studijų darbų temų struktūra.
Moksliniai tyrimai vykdomi tiek aukštosiose mokyklose, tiek ir mokslo institucijose, tačiau mokslo institutų, buvusių svarbiausiais geografijos mokslo tyrimo centrais, reikšmė labai sumažėjo. Per pastaruosius 10 m. geografijos mokslas institucine prasme patyrė du didelius smūgius: 2003 m. nutrūko 1990 m. įkurto ir ilgą laiką buvusio svarbiausia geografijos mokslo institucija, savarankiško valstybinio geografijos instituto egzistavimas, sujungiant jį su didesniu Geologijos institutu. Tai sąlygojo tiek mokslininkų skaičiaus sumažinimą, tiek ir geografijos vystymui nepalankią aplinką, kadangi visuomeninė geografija ir kitos, geologijai tolimesnės geografijos šakos atsidūrė šešėlyje. Dar didesnis smūgis buvo susijęs su jau minėta institucine reforma, kuomet jau Geologijos ir geografijos institutas buvo apjungtas su kitais institutais į Gamtos tyrimų centrą. Buvo dar kartą drastiškai sumažintas darbuotojų skaičius (iš 2000 m. buvusių 24 geografinio pobūdžio tyrimus vykdančių mokslininkų teliko vos keletas), Visuomeninės geografijos padalinys (keturi mokslininkai) po ilgų diskusijų siekiant išgyventi, perkeltas į Socialinių tyrimų centro sociologijos institutą. Šis žingsnis buvo nepalankus siekiant išlaikyti geografiją kaip vieną integralų mokslą.
Reikia paminėti, kad be šių, labai sumažėjusių, geografijos mokslo padalinių, prie Klaipėdos universiteto sėkmingai veikia specializuotas Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo institutas, kurį galima traktuoti kaip geografinę mokslo instituciją.
Šiuo metu geografus rengia trijų aukštųjų mokyklų septyni padaliniai. Jose mokoma pagal penkias  bakalauro studijų programas ir šešias magistro studijų programas. Reikia paminėti, kad 2011 m. įvykęs tarptautinis geografijos studijų programų auditas gana palankiai įvertino geografus rengiančias institucijas ir atestavo Vilniaus universitete vykdomas studijas maksimaliam 5 m. laikotarpiui, o kituose universitetuose – 3 m. laikotarpiui.
Kalbant apie pirmos ir antros pakopos studijas, pagrindinė problema yra nelanksti studijų sistema, neleidžianti studentams suteikti dvigubo diplomo (pvz. visuomeninės ir gamtinės geografijos specialisto, arba visuomeninės ir teritorijų planavimo specialisto), kai tuo tarpu tiek visuomeninės, tiek gamtinės geografijos žinių sintezė geografui būtina. Tai ypatingai apsunkina geografijos mokytojų rengimą, kadangi mokytojo kvalifikacijai užtikrinti būtinos abiejų sričių žinios. Nors studijų klasifikatoriuje, priešingai nei mokslo klasifikatoriuje, visuomeninė ir gamtinė geografija išskirtos kaip atskiros studijų kryptys, tačiau sistemoje nėra numatytos galimybės studijuoti geografijos kaip integralios (pvz., Vilniaus universitete bakalauro studijų programa yra fizinės geografijos, o magistro – visuomeninės geografijos).
Trečioji studijų pakopa – doktorantūros studijos – kol kas taip pat vykdomos VU ir GTC jungtinėje doktorantūroje rengiami geografijos daktarai, studijas pradėję prieš 2010 m., tačiau nėra galimybių organizuoti visuomeninės geografijos doktorantūrą, nes oficialiai tokia mokslo kryptis neegzistuoja. Dėl griežtų reikalavimų fizinių mokslų srities mokslininkams, per pastaruosius metus nebuvo galimybės suformuoti doktorantūros komiteto (trūko reikiamą atitinkamų publikacijų skaičių turinčių šios šakos mokslininkų). Kiti universitetai geografijos doktorantūros teisės neturėjo ir anksčiau. Taigi, geografijos srities mokslo tęstinumui Lietuvoje yra iškilusi didelė grėsmė.
Galima teigti, kad geografijos mokslo ir studijų būklė Lietuvoje yra viena blogiausių Europoje. Silpnai išvystytas mokslas, mažas mokslininkų ir dėstytojų skaičius ir paramos iš valstybinių institucijų nebuvimas mažina galimybes konkuruoti su kitomis disciplinomis dėl didesnio geografijos mokslo finansavimo ir populiarinti jį visuomenėje.
Viena iš pagrindinių geografijos disciplinos problemų yra sietina tiek su minėta paties mokslo transformacija, tiek ir su nuo 2009 m. vykdoma institucine ir teisine mokslo reforma, kurios metu mokslo (o tuo pačiu ir institucijų bei mokslininkų rengimo) finansavimas  pradėtas vykdyti griežtai pagal mokslo klasifikatoriuje įtvirtintas ir ES įsigalėjusią šešių mokslo sričių sistemą, tačiau klasifikatoriaus nepakeitus, o tik perdalijus jau esamas kryptis pagal naujas sritis. Vis dar galiojančiame klasifikatoriuje buvo įtvirtinta klaida fizinę geografiją, kaip fizinių mokslų srities mokslą pavadinant „geografija“. Visuomeninės geografijos nebeliko kaip savarankiškos mokslo disciplinos. Tuo tarpu iš visos geografijos atskirta socialinė geografija, kuri toli gražu neapima visos visuomeninės geografijos, yra įtvirtinta tik kaip sociologijos mokslo šaka. Nors buvo daryta daug žingsnių ir buvo parengtas geografijai palankus naujas Lietuvos mokslo klasifikatoriaus projektas, kuriame kaip atskiros mokslo kryptys įrašytos visuomeninė ir fizinė geografija, tačiau jis liko nepatvirtintas, todėl nėra galimybių rengti jokių visuomeninės geografijos mokslo daktarų, arba rengti juos tik sociologijos mokslo šešėlyje, gana aršiai kovojant už doktorantūros vietas seniai susiformavusioje ir savo interesus ginančioje sistemoje, o daktarams atstovaujant sociologijos, o ne geografijos mokslą. Tokia situacija apsunkina ir dalyvavimą mokslo projektų konkursuose, nes absoliuti dauguma geografų, atliekančių visuomeninės geografijos tyrimus, turi fizinių mokslų diplomą bei dirba institucijose, atstovaujančiose fizinius mokslus.
Svarbu paminėti ir tai, kad net atskirų visuomeninės ir gamtinės geografijos mokslo krypčių įteisinimas neišspręstų visų problemų, kadangi instituciškai tokia sistema neleidžia turėti integralių, abi geografijos dalis apjungiančių institucijų arba tarpdisciplininių geografijos studijų programų. Tai savo ruožtu nepateisinamai skaido tiek pačią discipliną, tiek ir mažėjančią mokslininkų bendruomenę.
Tai susiję tiek su minėta visuomeninės geografijos problema, tiek ir su dar viena geografijos mokslo Lietuvoje problema – susilpnėjusią fizinės geografijos reikšmę. Tam buvo tiek objektyvių (labai sumažintas mokslo finansavimas, su iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – mokslininkų išėjimu dirbti į privatų sektorių, mokslo institucijų naikinimą), tiek ir subjektyvių priežasčių (mažėjantis domėjimasis gamtiniais geografiniais tyrimais ir tokio pobūdžio studijomis).
Struktūriškai tiek geografijos studijų, tiek mokslo padėtis yra labai nepalanki geografijos mokslo vystymuisi. Problemą dar labiau užaštrina mokslininkų ir jų rengimo trūkumas bei maža taikomųjų mokslinių tyrimų rinka.

Ilgamečių geografų pastangų dėka mokyklinės geografijos būklė Lietuvoje yra santykinai gera. Geografija kaip integruotas ir kaip savarankiškas dalykas dėstomas nuo 6 klasės (geografinės temos integruotos ir į žemesnių klasių ugdymo programas), rašomi originalūs geografijos vadovėliai, diegiamos naujausios dalyko mokymo technologijos, geografijos mokytojai turi galimybių susipažinti ir su geografijos mokymo užsienio šalyse pasiekimais. 2011 m. Lietuvos mokyklose dirbo 1027 geografijos mokytojai, iš jų 85% aukštesniųjų ir aukščiausiųjų kvalifikacinių kategorijų. Vidurinio ugdymo programoje (11-12 klasėse) geografijos dalykas yra pasirenkamas, todėl jo mokosi ne visi mokiniai, nors pasirenka nemaža jų dalis (apie 60 %). Tačiau tai susiję ir su tam tikra grėsme, kadangi kaip „lengvesnį“ dalyką jį neretai renkasi silpniau besimokantys mokiniai, o tai mažina geografijos prestižą. Kai kuriais atvejais geografiją mokyklose dėsto mokytojai, neturintys geografinio išsilavinimo (pvz., biologijos ar ekonomikos mokytojai), todėl mokymo lygis mokyklose nevienodas.
Itin svarbiu pasiekimu tapo tai, kad nuo šių metų (2012) įvestas valstybinis geografijos egzaminas (ilgą laiką geografija buvo viena iš nedaugelio tik mokyklinį egzaminą turinčių dalykų). Tikimasi, kad tai paskatins didesnį skaičių aukštųjų mokyklų įvesti geografijos egzamino pažymį į stojančiųjų vertinimo balą, o tuo pačiu didins ir geografijos disciplinos prestižą, skatins geografiją rinktis ir labai gerai besimokančius mokinius.

Pagrindinės darbo rinkos Lietuvoje sritys, kuriose geografo diplomą turintys specialistai dažniausiai įsidarbina ir yra paklausūs (be mokslo, studijų ir švietimo) – tai aplinkos apsauga (dažniausiai įsidarbinama Aplinkos ministerijoje ir jai pavaldžiose, taip pat atitinkamose savivaldos institucijose), viešojo valdymo, teritorijų planavimo, GIS technologijų, turizmo paslaugų sektoriai. Tačiau tenka pripažinti, kad šiose srityse jaučiama labai didelė konkurencija su kitų mokslo šakų (ekologijos, informacinių technologijų, architektūros, verslo vadybos ir kt.) specialistais. Biurokratinė sistema nepalanki geografams (pvz., į su teritorijų planavimu susijusias darbo vietas dažniausiai gali pretenduoti tik asmenys, turintys architekto diplomą).
Apskritai darbo rinkoje, išskyrus kelias minėtas nišas, kaip ir visoje visuomenėje per mažai suvokiama geografo kvalifikacija ir gebėjimai, tai apsunkina geografo diplomą turinčių asmenų įsidarbinimą, tačiau dažniausiai darbdaviai lieka jais patenkinti (dažniausiai dėl įvairiapusių, multidisciplininių žinių ir jų taikymo).
Skirtingas geografijos specialybes baigusių absolventų įsidarbinimas pagal specialybę labai įvairus. Pavyzdžiui, pagal specialybę dirba daugiau nei 60% 2006-2010 m. baigusių Vilniaus universitete geografijos ir kraštotvarkos magistro studijų programą. Didžioji dalis baigusiųjų bakalauro studijų programas renkasi tolesnes magistro, dažniausiai giminingų sričių, studijas, o tarp pradėjusių dirbti pagal specialybę dirbo apie trečdalis absolventų. Vienas iš labiausiai geografų įsitvirtinimą darbo rinkoje palengvinančių veiksnių – GIS technologijų išmanymas. Siekiant pagerinti geografinių studijų programų absolventų įsidarbinimą, būtina stiprinti taikomųjų disciplinų dėstymą aukštosiose mokyklose (ypatingai GIS technologijų, teritorijų planavimo).
Nemaža kliūtimi, ypatingai siekiant įsidarbinti valstybės tarnyboje, yra tai, kad geografo profesijos statusas oficialiame profesijų sąraše labai nekonkretus, neatspindintis viso geografijos taikymo sričių spektro, nėra kvalifikacinių reikalavimų geografui. LGD laiko vienu artimiausių savo veiklos uždavinių siekti spręsti šią problemą.

Nepaisant gerėjančios geografijos disciplinos būklės mokyklose, tenka konstatuoti, kad geografijos disciplinos būklė Lietuvoje nėra stabili ir tai susiję visų pirma su geografijos mokslo Lietuvoje nuosmukiu, kurį lemia labai sumažėjusi valstybės parama mokslui, itin nepalanki geografijai institucinė bei teisinė mokslo sistemos reforma, mažas geografijos mokslo prestižas visuomenėje bei valstybinėse institucijose, teritorinio mąstymo poreikio sprendžiant valstybės problemas nebuvimas. LGD pagrindinis siekis ir yra daryti visus įmanomus žingsnius, kad Lietuvoje formuotųsi gerokai geografijos disciplinai palankesnė aplinka. Situacijai negerėjant, LGD kreipsis į tarptautinę geografų bendruomenę su prašymu paremti geografų siekius turėti galimybę vystyti geografijos mokslą ir studijas kaip integralią discipliną, kadangi mūsų valstybinės institucijos labiau atkreipia dėmesį į  tarptautinių organizacijų pareiškimus.

Prezidentė
Dovilė Krupickaitė

Vilnius
2012 m. liepos 30 d.