Detalios kartografinės analizės rezultatas – papildyti ir patikslinti iki šiol kitų tyrinėtojų atlikti tyrimai, vertinant kultūrinių regionų struktūrinį nevienalytiškumą, išskiriant juose branduolius, periferiją, tarpgentines ir vidujgentines neapgyventas teritorijas bei mišrios kultūrinės priklausomybės periferines teritorijas. Daug dėmesio skirta kultūrinių regionų riboms, jų kaitai. Atkreiptas dėmesys į inovacijų plitimo teritorinį netolygumą, išskiriant jų židinius bei konservatyviuosius senųjų tradicijų centrus. Lietuvos teritorijos apgyvenimo ir etnogenezės procesų raidos regioniniai skirtumai vertinti neatsiejant jų nuo gamtinės aplinkos – kaip itin svarbaus jų raidą determinuojančio faktoriaus, įtakos vertinimo. Tuo pagrindu parengta gamtinės aplinkos ir kultūrinių darinių integralumo (etnogeocenozių) koncepcija, šiame darbe tapusi teoriniu pagrindu atliekant tolimesnę teritorijos apgyvenimo sistemų struktūrinę analizę. Aptariant bendruomenių adaptaciją nevienalytėje gamtinėje aplinkoje, išryškinti Rytų Lietuvos ir likusios Lietuvos dalies apgyvenimo sistemų struktūros bei raidos sisteminiai skirtumai. Jiems paaiškinti suformuluotos dvi alternatyvios, tačiau bendrą vardiklį – tą patį priežastingumą (gamtinės aplinkos nulemtos skirtingos žemėnaudos formos) turinčios, hipotezės. Ši problematika Lietuvos mokslininkų darbuose plačiau aptarta dar nebuvo.