Geografijos metraštis, Nr. 51, 2018
Rasa Ivanauskaitė, Agnė Jasinavičiūtė
Vilniaus Universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedra / Vilnius University, Faculty of Chemistry and Geosciences, Institute of Geosciences, Department of Geography and Landscape Management
Įvadas
Saugomos teritorijos steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams (Lietuvos Respublikos…, 1993). Pastaruoju metu ypač daug dėmesio skiriama gamtos ir kultūros vertybių apsaugai propaguoti, tuo pačiu sudarant kuo palankesnes, patrauklesnes sąlygas visuomenės švietimui, pažintinei rekreacijai. Žmonių ekologinė savimonė ir teigiamas požiūris į saugomas teritorijas turi būti skatinamas visos šalies mastu, nes šių teritorijų vertę turi suprasti absoliuti valstybės gyventojų dauguma. Tik tuomet saugomų teritorijų politika bus veiksminga, o sistema visavertiškai funkcionuojanti. Tačiau vis dažniau kyla problema, kaip suderinti teritorijos vertybių saugojimą su efektyviu rekreaciniu naudojimu. Šios problemos sprendimo būdas – racionalus rekreacinės veiklos organizavimas, prieš tai įvertinus didžiausio rekreacinio potencialo teritorijas ir jų atsparumą
rekreacinei apkrovai.
Skirtingoms vertybėms išsaugoti Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija (IUCN) suskirstė saugomas teritorijas į 6 kategorijas, kurios pasižymi tam tikru saugojimo objektu ir saugojimo režimu. Visų kategorijų saugomose teritorijose (išskyrus I a kategoriją) rekreacinė veikla yra galima tam tikru teisiškai nustatytu lygiu. Iš šios saugomų teritorijų klasifikacijos galima būtų išskirti tris kategorijas, kuriose turizmas ir rekreacija yra reglamentuota kaip prioritetinė veiklos organizavimo kryptis (Eagles ir kt., 2002; Protected areas, 2018): nacionaliniai parkai (II kategorija), gamtos paminklai (III kategorija) ir saugomos kraštovaizdžio arba jūrų akvatorijų teritorijos (V kategorija). Rekreacija minėtose saugomose teritorijose atlieka apsauginę, visuomenės informavimo ir vieningos bendruomenės kūrimo funkciją (Spenceley ir kt., 2017).
Lietuvos saugomos teritorijos įsteigtos unikaliose šalies vietose, kuriose saugomi tiek gamtos, tiek kultūrinio paveldo kompleksai ir objektai. Ne visos šios vertybės pritaikomos visuomenės poreikiams. Lankytojų edukacijai ir rekreaciniams poreikiams tenkinti labiausiai turėtų būti pritaikomos nacionalinių bei regioninių parkų teritorijos, kuriose išskirtos išsaugančios, apsaugančios, rekreacinės ir ūkinės zonos lemia galimą veiklos diferenciaciją (Lietuvos Respublikos…, 1993). Saugomas teritorijas administruojančiose institucijose bei tarp mokslininkų populiarėja požiūris, kad saugoti ir riboti žmonių veiklą derėtų ne stichiškai, o racionaliai – tiek, kiek iš tiesų reikia, tuo pačiu leidžiant žmonėms pažinti, geriau suvokti saugomas kraštovaizdžio vertybes. Tam būtina kurti rekreacinę infrastruktūrą, įvairiomis priemonėmis skatinti lankymą, kartu reguliuojant rekreacinių išteklių naudojimą (Darnus vystymasis…, 2014; Dėl nacionalinės…, 2003; Gurskienė ir kt., 2008).
Nepaisant to, kad valstybiniai parkai pasižymi patraukliais gamtinių ir kultūrinių vertybių kompleksais, kai kurie jų yra lankomi mažiau dėl įvairių priežasčių (rekreacinės pasiūlos, viešinimo, administravimo, projektavimo ir kt.). Reikėtų pabrėžti, kad dėl nustatyto saugojimo režimo kai kurios valstybinių parkų teritorijos ir neturi būti pritaikomos lankymui – rezervatai, nors ir yra įdomūs dėl išlikusio gamtos natūralumo, atlieka konservacinę funkciją, žmonių veikla juose turi būti ribojama. Lankomumui svarbi ir valstybinių parkų geografinė padėtis – užimamas žemėvaizdis, išsidėstymas šalies teritorijoje, padėtis miestų sistemos atžvilgiu (Kriaučiūnas, 1999). Valstybiniai parkai, esantys netoli didelio miesto, sulaukia itin daug lankytojų. Nors intensyvi rekreacija turi ir neigiamų padarinių, pavyzdžiui: sunkiai reguliuojamas lankytojų skaičius, rekreacinė digresija, miestų plėtros grėsmė, didėjanti tarša, invazinių rūšių atsiradimas, įvairūs vandalizmo atvejai ir kt., tačiau reikėtų atsižvelgti ir į teigiamą jos poveikį šioms teritorijoms (Kavaliauskas ir kt., 1989; Trzyna ir kt., 2014; Vengrauskas ir kt., 2002). Dėl išskirtinės padėties priemiestinės saugomos teritorijos suteikia galimybę daug didesniam žmonių skaičiui pajusti gamtinės aplinkos vertę, susipažinti su ja. Stebima tendencija, kad miestuose gyvenantys žmonės vis daugiau kalba apie saugomų teritorijų poreikį. Sąmoningi, edukuoti miestiečiai daro didžiulę įtaką aplinkosauginės politikos formavimui, investicijų į saugomas teritorijas pritraukimui.
Visuomenės palaikymas didesnio saugomų teritorijų vystymo, finansavimo idėjai negali būti ignoruojamas valdžios institucijų. Taigi pasaulyje populiarėja nuomonė, jog didėjančio miestiečių susidomėjimo saugomomis teritorijomis nereikėtų vertinti vien neigiamai (Zawilińska ir kt., 2014). Į gamtines teritorijas, esančias netoli didžiųjų Lietuvos miestų – Vilniaus ir Kauno, atvyksta nemaža dalis miestiečių, norinčių pakeisti nuolatinę savo gyvenamąją aplinką, Neries ir Nemuno kilpų regioninių parkų rekreacinio potencialo vertinimas pailsėti, susipažinti su saugomomis vertybėmis. Potencialiomis lankytinomis vietomis jiems tampa nuo miesto netoli esančios, išraiškingų reljefo formų, miškingos, vandens pramogoms tinkamos ir atokumo, ramybės pojūtį sukeliančios teritorijos (Kriaučiūnas, 1999). Tokiais rekreacinės vietovės bruožais labiausiai pasižymi upių slėnių kraštovaizdyje įsteigtos saugomos teritorijos. Todėl šiame darbe pasirinktas tyrimo objektas – Neries ir Nemuno kilpų regioninių parkų teritorijos.
Neries ir Nemuno kilpų regioninių parkų gamtinės, kultūrinės vertybės daro įtaką šių teritorijų rekreaciniam potencialui, t. y. parko rekreacinio pajėgumo laipsniui, teritorijos rekreacinėms savybėms. Nepaisant panašaus kraštovaizdžio tipo, Neries ir Nemuno kilpų regioninių parkų teritorijose yra nevienodai realizuojamas rekreacinis potencialas. Dėl šios priežasties darbe iškeliama hipotezė, kad dviejų priemiestinių regioninių parkų teritorijos turi didelį rekreacinį potencialą, tačiau jis nėra vienodai panaudojamas.
Šio darbo tikslas – prisidėti prie pažintinio turizmo sąlygų saugomose teritorijose gerinimo. Tam, kad būtų įgyvendintas tikslas, reikėjo: a) atlikti pasirinktų parkų rekreacinio potencialo vertinimą, b) atlikti socioekonominį lankytojų vertinimą apie rekreacijos galimybes. Su įvairių teritorijų rekreacinio potencialo tyrimais yra susiję nemažai Lietuvos aukštųjų mokyklų baigiamųjų darbų (Deleckytė, 2006; Laukaitytė, 2009; Meilutė ir kt., 2014; Užameckytė, 2009). Juose pateikiamos rekreacinio potencialo, rekreacinių išteklių ir infrastruktūros vertinimo metodologijos, rekreacinės digresijos nustatymo, saugomų teritorijų lankytojų preferencijų tyrimo būdai. Vis dėlto juose trūksta kompleksinės teritorijų ir jose kylančių problemų analizės. Šiame darbe pateiktas įvairiapusis Neries ir Nemuno kilpų regioninių parkų rekreacinio potencialo vertinimas, panaudojus erdvinę kraštovaizdžio elementų, apklausos duomenų ir mokslinių bei teisinių šaltinių analizę. Tokie teoriniai ir praktiniai saugomų teritorijų būklės ir potencialo realizacijos tyrimai turėtų būti atliekami visose Lietuvos kompleksinėse saugomose teritorijose (valstybiniuose parkuose, biosferos rezervatuose), siekiant visaverčio šių teritorijų funkcionavimo ir visos sistemos progreso.
Abstract
Nowadays, protected areas are meant not just for nature and cultural heritage protection, monitoring or regulation of people activities – it gets more and more important to create favourable conditions for education and informative tourism. However, it becomes challenging to balance between a proper preservation of protected areas and an effective recreational use. It requires a rational organization of tourism based on research of recreational potential and territorial resistance to recreational load.
Protected areas in Lithuania are established for the protection of natural and cultural values, exceptional landscapes and also for their adaptation to the public needs. State parks are most suitable for the ecological and cognitive tourism, but not all of them received same number of visitors. The goal of this article was to assess two regional parks with the same landscape type, but with the different use of recreational potential, different number of visitors.
The article provides an overview of recreational potential research made by authors from Lithuanian and other countries. Besides, this work presents the methodology of recreational potential assessment. The main part of the article consists of a comparison of Neris and Nemunas loops regional parks recreational potential. An aesthetic value of landscape units is treated as the determinant factor of recreational potential of a territory. Consequently, the maximum weighted score is given for expressiveness of the relief. In order to make a regionalization of the relief, data of relief inclination angle is used. The second most important criterion is a recreational attractiveness of forests, which depends on forest age and species composition of forest trees. Areas that overlap in regionalization of relief expression and forests recreational attractiveness is selected using spatial data manipulation tools. Boundaries of these areas are generalized and used for the final recreational potential spatial evaluation, which also includes analysis of hydrographic network, recreational infrastructure (cognitive trails, campsites, recreational areas, road network, tourist attraction) and socio-economically valuable places (catering, accommodation and other recreational services).
The spatial assessment of recreational potential shows the distribution of the largest recreational potential areas in Neris and Nemunas regional parks and the difference in size of these areas. Also, this analysis reveals that irrationally planned and widely distributed recreational infrastructure reduces attractiveness of a protected area.
The last part of the article presents how recreational infrastructure is assessed by visitors of Neris and Nemunas loops regional parks (using questionnaire survey data) and what are the main factors attracting them to these territories.
In conclusion, it can be stated that recreational potential research of protected areas is needed in order to identify advantages and disadvantages of recreational environment, compare current use of recreational resources and plan a further recreational development.