Geografijos metraštis, Nr. 49, 2016
Edis Kriaučiūnas
Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos institutas / LSRC Institute of Human Geography and Demography
Įvadas
Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje vyko ir vyksta labai intensyvi tiek miestų, tiek kaimiškų vietovių visuomenės teritorinės organizacijos transformacija. Kaimo vietovėse mažėja tradicinėse kaimo teritorijoms veiklose (žemės, miškų ūkyje) dirbančių gyventojų dalis, bet auga kitų kaimo funkcijų, ypač tų, kurios susijusios su miesto gyventojų aptarnavimu, reikšmė (Kriaučiūnas ir kt. 2014). Viena iš tokių funkcijų – apgyvendinimo ir kaimo turizmo paslaugos teikimas.
Sovietmečiu visas oficialusis apgyvendinimo organizavimas priklausė valstybės ar atskirų įmonių ir organizacijų kompetencijai. Apgyvendinimas privačiose sodybose buvo nelegalus ar pusiau legalus. Po nepriklausomybės atkūrimo dauguma buvusių poilsio bazių buvo privatizuotos, kitos – apleistos. Dalis gyventojų, kurie sovietmečiu savo sodybose priiminėjo poilsiautojus, jose įkūrė kaimo turizmo sodybas. Tolesnė apgyvendinimo verslo raida priklausė nuo daugelio priežasčių, tačiau svarbus buvo geografinės padėties veiksnys – teritorijos padėtis rekreacinių išteklių bei miestų atžvilgiu. Šis veiksnys lemia apgyvendinimo paslaugų paklausą, o kartu ir apgyvendinimo verslo plėtros galimybes konkrečioje teritorijoje.
Kaimo turizmo paslauga Lietuvoje pradėta vystyti paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje: pirmoji oficiali kaimo turizmo sodyba įkurta 1994 m., o masinis jų kūrimasis prasidėjo 1997-aisiais (Sirusienė-Lajauskienė, Lamauskas, 2010). Reikia pažymėti, kad kai kuriuose regionuose – Dzūkijoje, o labiausiai šiaurės rytų Lietuvoje (Ignalinos ir Zarasų rajonuose) – kaimo turizmas turi senas dar sovietmetį menančias tradicijas. Poilsiauti į regioną atvykdavo iš Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) ir Maskvos (Budraitė, 1971; Lenkaitytė, 1977); dalis jų įsikurdavo palapinėse prie ežerų, o kiti apsistodavo pas vietinius gyventojus. Tai iš esmės galima vadinti kaimo turizmu, nors tokio termino anuomet dar nebuvo.
Šio straipsnio tikslas – išryškinti bendrąsias apgyvendinimo paslaugų sektoriaus raidos tendencijas 1990–2015 m. ir išanalizuoti dabartinę (2015 m.) apgyvendinimo paslaugų verslo teritorinę sklaidą Lietuvoje. Straipsnyje aptariama apgyvendinimo įstaigų ir nakvynės vietų sklaida sovietmečiu bei fiksuojama ir analizuojama dabartinė (2015 m.) apgyvendinimo paslaugų sektoriaus teritorinė sklaida. Svarbiausias dėmesys skiriamas kaimiškoms teritorijoms, tačiau bendrame kontekste taip pat pateikiami ir analizuojami miestų bei kurortų apgyvendinimo duomenys.
Abstract
This article presents the analysis of Lithuanian accommodation services’ enterprise territorial distribution and transformation since soviet times till 2015. The object of the article is to underline the general development tendencies of accommodation services’ during the period 1990-2015 and to analyse the current (2015) accommodation services’ distribution in Lithuania. The article emphasises on rural territories but it also involves in a general context accommodation services’ enterprise data of the cities and resorts.
The analysis shows that during the period 1990-2015 the accommodation enterprise was growing: there increased both the general number of beds and the diversity of providers of accommodation services. The analysis revealed that geographical factor influenced that the flashpoints of territorial concentration of accommodation services’ compared with the soviet times remained the same: the major cities, resorts, suburban territories and the holiday regions that are well known for recreational resources.
The part of currently working accommodation establishments is still using the old material basis and the other part is newly established. The older hotels that were privatised in the majority cases continue their activities, as well due to the high demand the number of newly built hotels was also increasing. The current accommodation enterprise that was developed on the suburbs is quite new. Due to the intensive sprawl of the cities the majority of previous children and other recreation campuses were urbanized. In the resorts part of recreation campuses disappeared but the majority part of previous accommodation establishments and sanatoriums after changing their owners still exists. The fate of recreation campuses that were built in rural recreational regions differs: some of them disappeared and some of them continue working. However, in these regions the rural tourism enterprise was developing very rapidly during independence period.
The article presents the scheme of accommodation service territorial distribution. The scheme
presents that it might be defined the regions in Lithuania that distinguish by high concentration of logging places and intensive use of them and as well regions with lower concentration of logging places and extensive use of them. It was identified that the majority of all stationary logging places (>80%) in Lithuania are concentrated in Vilnius and Kaunas regions, also in Western, Southern and North-eastern parts of Lithuania (Fig. 1 in the scheme – I–IV regions). The rest territory of Lithuania (Suvalkija, Central and Northern) creates less than 20% of lodging places and accommodates only about 11% of tourists (Fig. 1 in the scheme – V-IX regions).
The analysis also revealed that during independence period the accommodation services’ enterprise in rural territories in Lithuania has significantly increased: according to 2015 data 30% of all beds in Lithuania were in farmsteads in rural territories. Rural tourism enterprise is the main accommodation enterprise in some intensively used for recreation municipalities (Lazdijai, Varėna, Zarasai). In these municipalities rural tourism concentrates more than 70% of all lodging places that are counted in these municipalities. Meanwhile, rural tourism frequently appears “rescuer” in the municipalities where the accommodation service enterprise is less developed.
The analysis revealed that in general population employment structure the accommodation service enterprise in the rural territory does not constitute the significant part; however, it might be distinguished local territories where this type of enterprise is very important. In some wards (LAU 2 – seniūnija) such as Linkmenys (Ignalina dis.), Dusetos (Zarasai dis.), Veisiejai, Seirijai (Lazdijai dis.), Merkinė, Marcinkonys (Varėna dis.) and others during the season accommodation services’ enterprise might concentrate up to 50% of working places of the wards.