Geografijos metraštis, Nr. 53, 2020 | DOI: https://doi.org/10.5200/GM.2020.3
Simona Balčaitė
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto Sociologijos katedra / Vilnius University, Faculty of Philosophy, Institute of Sociology and Social Work, Department of Sociology
Įvadas
Uždarų gyvenviečių fenomenas, Lietuvoje atsiradęs palyginti vėlai – tik prieš du dešimtmečius, kai 2000 m. pradėta statyti pirmoji uždara Bendorėlių gyvenvietė Vilniaus priemiestyje, sparčiai plinta didžiųjų Lietuvos miestų priemiesčiuose, tapdamas įprastine priemiestinės gyvenvietės forma; kartu auga ir uždarų gyvenviečių reikšmė. Uždaromis gyvenvietėmis šiame ir ankstesniuose tyrimuose Lietuvoje laikomi gyvenamieji kvartalai ir gyvenvietės, pasižyminčios bendra aptverta ir patekimą ribojančia teritorija, kuri yra nuolatos saugoma ir stebima. Mokslinėje literatūroje tokios gyvenvietės laikomos tvarios miestų plėtros prieštara, intensyvios miestų suburbanizacijos rezultatu, visuomenės socialinės segregacijos ir priežastimi, ir pasekme. Priežasčių ir motyvų, skatinančių gyventojus rinktis būtent šį gyvenvietės tipą, yra įvairių; Lietuvoje vyrauja gamtos artumo, privatumo, saugios aplinkos ir panašaus statuso žmonių kaimynystės poreikis, taip pat ekonominės naudos (investicijos į nekilnojamąjį turtą) motyvai (Krupickaitė ir kt., 2014; Pociūtė, Krupickaitė, 2008). Teorinėje literatūroje taip pat vyrauja keletas skirtingų uždarų gyvenviečių kūrimąsi aiškinančių teorinių prielaidų, iš kurių dažniausiai analizuojama pasiūlos ir paklausos prieštara, uždarų gyvenviečių kaip „klubinių gėrybių“ ekonominio efektyvumo teorijos; tyrimuose taikomos Anthonio Giddenso struktūracijos teorijos prieigos, sociologinė galios pasiskirstymo mieste, remiantis Micheliu Foucault, idėja ir kt. Ypatingas dėmesys uždarų gyvenviečių tyrimuose skiriamas ir miesto baimės diskursui: įvairių pasaulio regionų uždarų gyvenviečių tyrėjai (Belk, 2017; Durington, 2009; Manzi, Smith-Bowers, 2005; Low, 2001, 2003; Wu, 2005 ir kt.) jas mato kaip baimės kultūros fenomeno arba miesto baimės, valdančios visuomenę, rezultatą – įvairių miesto aplinkoje tvyrančių baimių ir socialinės aplinkos kontrolės poreikio išraišką.
Vertindami realias ir įsivaizduojamas rizikas ir siekdami eliminuoti baimę, gyventojai modifikuoja ir pritaiko savo gyvenamąją aplinką, kurdami tai, ką Tunde Agbola (1997, cit. iš Lemanski, 2004) vadina „baimės architektūra“, Setha Low (2005) – „baimės kraštovaizdžiu“, Edwardas Blakely ir Mary Gail Snyder (1997) – „baimės anklavais“. Remiantis šiomis įžvalgomis, straipsnyje Lietuvos uždarų gyvenviečių plėtra analizuojama būtent baimės kultūros veiksnio kontekste, nevertinant kitų teorinių prieigų.
Straipsnio tikslas – atskleisti uždarų gyvenviečių paplitimo mastą, tendencijas ir teritorinius aspektus Lietuvoje. Oficiali uždarų gyvenviečių apskaita Lietuvoje neegzistuoja, turimi duomenys yra fragmentiški, o vykstant nuolatinei didžiųjų miestų plėtrai – sparčiai senstantys. Ankstesnių tyrimų Lietuvoje metu (Pociūtė, Krupickaitė, 2008; Krupickaitė ir kt., 2010; Pociūtė-Sereikienė, Krupickaitė, 2016) uždaros gyvenvietės buvo registruojamos, tačiau nebuvo nustatytas tikslus jų skaičius (daugiausia dėmesio skirta Vilniaus regionui). Yra žinoma apie pavienių uždarų gyvenviečių kūrimąsi ar planavimą Šiaulių ir Panevėžio miestų ir rajonų savivaldybėse, Mažeikių rajono savivaldybėje, Elektrėnų savivaldybėje, tačiau šis tyrimas orientuotas į intensyvios jų plėtros arealus – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos priemiesčius.
Pirmoje straipsnio dalyje pateikiamos uždarų gyvenviečių kūrimosi teorinės prielaidos miesto baimės perspektyvoje. Tyrimo metodikos dalis skirta uždarų gyvenviečių identifikavimo kriterijų analizei ir duomenų rinkimo eigai bei duomenų bazės sudarymui aprašyti. Rezultatai pateikiami dviejuose skyriuose: atskleidžiamos uždarų gyvenviečių plitimo chronologinės tendencijos 2000–2020 m. laikotarpiu ir erdvinė teritorinė baimės anklavų tinklo struktūra.
Abstract
On the theoretical basis gated communities can be seen as an expression of ‘urban fear’, and reflect the impact of ‘culture of fear’ on the social and urban environment. Urban fear, too often related with the fear of crime, in fact consists of a complex of various fears and anxieties. In the context of gated communities this fear should be related with the fear of changes, instability and disorder as well as non-acceptance of differences, diversity and the ‘others’.
This fear is expressed in neighbourhoods demand to control unwanted social processes and purify their living environment. This need for social control creates the model of ‘gated living’, which consists not only of gated communities, but also includes ‘gated minds’ and ‘gated lifestyle’ as the choice for separated life. This mental and social isolation from ‘unsafe urban environment’ is reflected physically by creating the islands of safety, which are expected to ensure social safety and better social environment.
However, surveys in other countries have showed (Abdullah ir kt., 2012; Belk, 2017; Blakely, Snyder, 1998; Guzey, Ozcan, 2010; Lemanski, 2004; Low, 2003; Manzi, Smith-Bowers, 2005; Vilalta, 2011; Wilson-Doenges, 2000) that gated communities not necessarily ensure both actual security and sense of safety for their residents. It may be that it is just an illusion; thus, according to Setha Low (2003), gated communities create only a false sense of safety. Consequently the price that is paid is too high for the return is received, because external consequences to the society are too harmful. The spread of gated communities in Lithuania should be seen both from supply and demand side. The beginning of ‘gating’ is related with emergence of supply; however, now the process itself generates the demand – developers and media have been teaching consumers what to want. Accordingly gated communities appear to be both the consequence and the reason of mental ‘gatedness’ as well as unsustainable development of modern cities.
The purpose of this article is to reveal the territorial aspects and tendencies of gated communities spread in Lithuania, considering the impact of urban fear. The study was made in suburban areas of three main Lithuanian cities, identifying enclosed neighbourhoods and housing developments that meet two criteria: 1) the territory is fenced and the access is restricted; 2) the territory is guarded and/or under surveillance. During the survey the whole territory of Vilnius, Kaunas and Klaipėda suburbs were investigated and all gated communities were recorded. A total of 129 gated communities were identified (Fig 1), of which most of them are in Vilnius region (Fig 2) which is characterized by the most rapid suburbanization in the country. There was also found nearly 390 other detached neighbourhoods which are not guarded, not entirely fenced or are too small to be considered as gated communities.
The first gated communities in Lithuania appeared at the beginning of the 21st century and the number is increasingly growing until now. However, this research revealed that some features of ‘gatedness’ tend to weaken in the last decade. The decrease is noticed in expression of visual fortification and the strength of physical barriers, security guard employment (not necessarily replacing it with video surveillance), community building and self-government practices. The change is not significant, but consistent and therefore meaningful. The conclusions that have been made disclose the tendency that suburban neighbourhoods are becoming more and more ‘fenced’ but not actually guarded.
Perhaps symbolic panopticon is starting to proceed – when safety and order are tending to be ensured only by knowing that you might be watched? Only less than one quarter of all enclosed (but not necessarily guarded) neighbourhoods can be identified as gated communities in a complex meaning. Despite the fact that the demand for ‘gating’ is rapidly growing in Lithuania, other security measures are considering being not so important. Especially this tendency is noticeable in Kaunas (the second largest city) region. The weakening of demand for security measures possibly shows the transformations of society in the context of urban fear. Nevertheless, the further qualitative research of GCs` residents is needed to disclose how strong various fears affect the ‘gatedness’ of minds and lifestyles.