Geografijos metraštis, Nr. 51, 2018
Edis Kriaučiūnas
Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos institutas
Įvadas
Keičiantis politinėms ir ekonominėms sąlygoms, Lietuvos kaimo vietovės perėjo bent keletą formavimosi etapų, kurių metu tiek ūkininkavimo, tiek kaimo apgyvenimo sistema buvo keičiama radikaliai. Vykę pokyčiai buvo susiję ne tik su žmonių darbo santykiais, jų gyvensena, gerovės siekimo būdais, bet ir teritorine dedamąja: kaimo gyventojų migracijomis (savanorišku gyvenamosios vietos keitimu ar prievartiniu perkraustymu), kas sąlygojo gyvenviečių sistemos kaitą ir kt. Būtina pabrėžti, kad tas nuolatinis persikraustymas ar perkraustymas iš vienos gyvenamosios vietos į kitą Lietuvos kaimiškose vietovėse labai glaudžiai susijęs su gyventojų gerove. Kitaip sakant – kalbėdami apie gyvenviečių sistemos kaitą, migracijas, gyventojų skaičiaus kaitą, neišvengiamai kalbame ir apie gyvenamosios aplinkos kokybės kaitą; ir atvirkščiai – kalbėdami apie Lietuvos kaimo gyventojų gerovę, neišvengiamai susiduriame su gyventojų migracijos, ūkinių sąlygų, sociodemografinių sąlygų kaitos reiškiniais. Kaimo gyventojai, ieškodami geriau apmokamo darbo (ar apskritai darbo) ir geresnių pajamų, emigruoja iš nuošalių kaimiškų vietovių taip jas keisdami; tie gyventojai, kurie nesugeba arba neturi galimybių išvykti, lieka gyventi besitraukiančiose kaimiškose vietovėse; mažėjant gyventojų, mažėja ir socialinė infrastruktūra, o tai blogina sąlygas pasiliekantiems gyventi. Kita vertus – jei kaimo gyventojas sugeba užsitikrinti sau gerovę neišvykdamas gyventi kitur ir turi pakankamai lėšų nuvykti į artimiausią miestą gauti reikiamas medicinines, bankines, švietimo paslaugas, tuomet kaimiškos teritorijos gali užtikrinti gana geras gyvenimo sąlygas (daugiau erdvės, mažiau triukšmo, gera aplinkos ekologinė kokybė ir kt.).
Taigi šiame straipsnyje analizuojami kaimiškų teritorijų apgyvenimo erdviniai pokyčiai (jų kryptys) ir gyventojų gerovė (jos siekis) yra labai glaudžiai susiję reiškiniai: gyventojų veikla siekiant gerovės keičia teritorijos sociodemografinę būklę. Savo ruožtu besitransformuojanti erdvė daro įtaką tiek gyventojų gerovei, tiek jų sprendimams. Straipsnyje skiriama dėmesio istorinei kaimo raidai. Šis istorinis žvilgsnis leidžia pažvelgti į šiuolaikinį kaimą formavusius procesus. Viena iš svarbiausių šiuolaikinį kaimą formavusių tendencijų – ilgalaikė perteklinės darbo jėgos emigracija iš kaimo vietovių.
Sovietmečiu šią emigraciją (daugiausia į Lietuvos miestus) kompensavo teigiami natūralios kaitos rodikliai, tačiau kai kuriose vietovėse (ypač šiaurės rytų Lietuvoje) prasidėjo kaimiškų teritorijų depopuliacija. Maždaug nuo 1995 metų gyventojų skaičius kaimo vietovėse ėmė mažėti; tai sąlygojo tiek emigracija (iš pradžių vidinė – į Lietuvos miestus), tiek ir natūrali kaita, kuri maždaug tuo laikotarpiu tapo neigiama. Tad kai kuriose periferinėse Lietuvos vietovėse depopuliacija tęsiasi jau 60 metų. Galime sakyti, kad šiuolaikinis Lietuvos kaimas (nekalbant apie priemiestines teritorijas) yra esmingai liekaninis reiškinys: jo sociumas susiformavimo nuolatinės jaunimo emigracijos iš kaimo vietovių sąlygomis. Istorinis žvilgsnis svarbus ne tik pažintine prasme, bet ir būtinas giliau dabartinę kaimo vietovių raidą lemiančioms priežastims suvokti. Būtent sovietmečiu buvo „sukurta“ Lietuvoje apgyvenimo sistema, kurios dabartinė kaita kaimo vietovėse kelia daug socialinių įtampų bei problemų.
Straipsnio tikslas – atskleisti svarbiausias Lietuvos kaimo vietovių apgyvenimo transformacijos kryptis, jų priežastis ir sąsajas su gyventojų gerove. Tyrimo objektas – kaimo apgyvenimo erdvinės transformacijos ir jų santykis su gyventojų gerove. Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. GER-005/2017).
Abstract
This article analyzes the tendencies of development of Lithuanian rural areas and their underlying reasons in the context of population’s well-being. The most important factors that determine general and local rural development trajectories are highlighted. It is stated that the spatial territorial shifts (its trends/directions) of rural areas and the well-being of the population are tightly related: the activities of inhabitants for the sake of prosperity change the socio–demographic quality of the territory.
The self-transforming space in turn influences the well-being of the people, as well as their decisions. This article pays attention to the historic development of rural areas from 1918 until now. This historic perspective allows us to look into the processes that shaped present–day rural areas. It is stated that throughout the last 100 years, the changing political and economic conditions would constantly and fundamentally destroy the well-being that was built throughout decades. External causes, not directly caused by rural populaces – economic crises, political conditions (under Soviet rule) were those challenges, which individuals always had to overcome when creating well-being. Throughout the last 100 years, there was not a long period of stability, during which an individual could create his own well-being and pass it on to his children.
The reason of such instability – decades-long emigration of surplus labor force from rural areas. This migration was one of the main trends that shaped rural areas of today. Apart from suburb areas, rural territories of today could be considered a residual phenomenon: its society had formed under conditions of constant youth emigration.
Land reform of the Interwar period was the most important measure to ensure at least a minimal material well-being for most people of Lithuania. However, due to the changing economic reality (especially the 1929-1333 economic crisis), most of villagers had problems maintaining their economic well-being and had difficulties making ends meet. The Second World War and collectivization at the beginning of the Soviet occupation destroyed Lithuanian rural economy. Individual well-being was to be sacrificed to “the building of Communism”. For the unattractiveness of the kolkhoz model, a big part of young people would emigrate from rural areas to cities.
The Soviet Era distorted the development of rural areas, and in 1990, when the Republic of Lithuania was restored, the entire economic system crumbled again and the agricultural sector had to be recreated from scratch. The new farm models required less workers than there was in Soviet rural areas. The decreased demand of labor determined economically active individuals to seek jobs in other places. After the 2008 financial crisis, the growing gap between urban and rural areas creates an increasing number of social problems in rural areas. There is danger that seniors and people on welfare will make up the majority of rural population in the near future.
One of the most important development trends that determine a person’s life in Lithuanian rural areas is labor migration that is caused by a decreased and further decreasing number of jobs. So far, there are no preconditions, so that in the near future there would be enough jobs created in rural areas for people currently living there. Therefore, in the forthcoming future the prevailing tendency will continue: searching for jobs, residents of working age from the countryside are envisaged to move to Lithuanian cities or abroad. The demographic structure of peripheral – rural populations also contributes to depopulation.
Lithuanian rural areas are still in the process of transformation and adaptation to the reality of economic liberalism. The system of rural settlements adapted to the Soviet economy does not coincide with the reality of modern economy. However, both the territorial accommodation system and economic systems must be balanced. State policy towards the development of peripheral areas, in our opinion, is lagging behind the actual trends of development and does not help to essentially address the social problems arising from depopulation. This requires the state to be in tighter cooperation with municipal institutions/self–governing bodies. The research was funded by the Research Council of Lithuania (Lietuvos mokslo taryba) (Contract No. GER-005/2017).