Geografijos metraštis, Nr. 54, 2021 | DOI: https://doi.org/10.5200/GM.2021.4
Vėjūna Žalalytė, Simonas Šabanovas
Gamtos tyrimų centras, Lietuvos istorijos institutas, Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų instituto Kartografijos ir geoinformatikos katedras / Vilnius University, Faculty of Chemistry and Geosciences, Institute of Geosciences, Department of Geography and Land Management
Įvadas
Daugeliui žmonių yra svarbi jų gyvenamoji aplinka – artimi emociniai, ekonominiai, socialiniai ryšiai su juos supančia erdve. Nors gyvename dideliuose miestuose, tiesioginis sąlytis su savo gyvenamuoju kvartalu nulemia, kaip mes tą miestą suprantame ir pajaučiame – kiekvienas gyvenamasis kvartalas suformuoja atskirą mažo masto miestą su savo vietiniais ryšiais. Tai vieta, kurioje žmogus tiesiogiai užmezga ryšį su savo miestu. Vietinės paslaugos padeda stiprinti gyventojų ryšius su gyvenamuoju kvartalu (Jean, 2016) ir padeda formuotis šiai funkcinei sistemai.
Aktualumas. Dažnai miestų struktūros būna nepatogios gyventi, su „erdviškai nutolusiomis veiklomis“ (angl. spatially disjointed activities) (Bertolini, le Clercq, 2003). Jeigu gyvenamieji kvartalai patenkina tik miegojimo funkciją, vadinasi, visos kitos žmogui svarbios veiklos gali būti patenkinamos tik keliaujant į kitas miesto dalis. Tai lemia ilgus kasdienius kelionės atstumus ir transporto spūstis bei aplinkos taršą. Šį miestų planavimo iššūkį atliepia naujojo urbanizmo (angl. New Urbanism) idėja. Pagal šią teoriją, gyvenamasis kvartalas, kuriame galima lengvai pasiekti kasdienes veiklas ir paslaugas, yra patraukli vieta įsikurti miesto gyventojui (Talen, 2013). Tokia gyvenamoji teritorija gali funkcionuoti savarankiškai, kaip smulkaus mastelio centras, ir patenkinti kasdienius gyventojų poreikius be didelės priklausomybės nuo pagrindinio miesto centro (Perry, 1929). Siektinas gyvenamojo kvartalo paslaugų tinklo išdėstymas, pagal Naujojo urbanizmo chartiją (Congress for the New Urbanism, 2009), yra toks, kur gyventojai pasiekia visas reikiamas paslaugas per patogų atstumą. Speckas (2013) akcentuoja į pėsčiuosius orientuotą planavimo svarbą, kaip naujojo urbanizmo esminę idėją. Patogiai žmogui suplanuotas kvartalas – mišrios funkcinės paskirties (polifunkcinis), kompaktiškas ir patogus pėstiesiems, kaip apibūdina Naujojo urbanizmo chartijos 11 nuostata (Talen, 2013). Kitos pasaulinės urbanistikos tendencijos taip pat rodo persiorientavimą link tokio miesto, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų darnaus vystymosi 11 tikslas „Tvarūs miestai“ (Jungtinės Tautos, 2016) ir tarptautinis susitarimas „New Urban Agenda“ (Jungtinės Tautos, 2017).
Manoma, kad planuojant miestų infrastruktūrą šiuo būdu daroma įtaka ir gyventojų elgsenai (Katz, 1994). Todėl siekiamybė yra kurti kvartalus, kurie suteikia galimybę gyventi, mokytis, dirbti ir leisti laisvalaikį vienoje vietoje, sumažinant gyventojų poreikį kasdien keliauti ilgus atstumus ir sušvelninant švytuoklinės migracijos augimo tempus. Tai – darni planavimo praktika, nes dėl trumpesnių kelionių yra sumažinamos taršos emisijos ir atsiranda emocinis, ekonominis ir socialinis gyventojo ryšys su vieta, stiprėja vietinės bendruomenės (angl. social fabric). Lietuvoje iki šiol ši problema yra mažai tirta, ypač trūksta geografinių naujojo urbanizmo tematikos tyrimų (Šabanovas, Kavaliauskas, 2012; Zaleckis, Kamičaitytė-Virbašienė,
2013). Šalies miestų planavimo srityje dominuoja architektūros specialistai, nors būtų naudinga pažvelgti ir per geografinę prizmę – holistiškai (Kavaliauskas, 2013). Be to, daugiau tiriama viso miesto lygmeniu, o tyrimų kvartalo lygmeniu trūksta. Šio tyrimo naujumas yra geografinio požiūrio pritaikymas urbanistikos klausimams, siekiama į miestų planavimą pažvelgti kompleksiškai (holistiškai). Pratęsiant tyrimą, bus susiejamos statistinės ir bihevioristinės geografijos dalys. Tai turėtų duoti unikalių tyrimo įžvalgų ir atskleisti holistišką vaizdą.
Hipotezė. Šiaurės miestelio kvartale galima rasti naujojo urbanizmo idėjų užuomazgų, nes tai yra gyvenamojo kvartalo pavyzdys, kuris suteikia galimybę gyventi, dirbti, mokytis ir leisti laisvalaikį vienoje vietoje, nejudant daugiau nei 15–20 minučių pėsčiomis.
Tyrimo tikslas. Ištirti erdviškai suplanuotą ir įgyvendintą Šiaurės miestelio kvartalo Vilniuje atvejo atitikimą naujojo urbanizmo idėjoms.
Tyrimo uždaviniai:
- Apibendrinti naujojo urbanizmo idėjas ir tyrimus;
- Apskaičiuoti Šiaurės miestelio kvartalo vietinių paslaugų geografinį pasiekiamumą;
- Nustatyti teritorijos polifunkciškumo laipsnį.
Remiantis Hallmanu (1984), kvartalo sąvoka apibrėžiama kaip vietos ryšiais susieta gyvenamoji teritorija. Gyventojo akimis, tai jo gyvenamąjį pastatą supanti artimiausia teritorija, kur vyksta jo kasdienis gyvenimas. Toks sąvokos apibrėžimas bus vartojamas šiame tyrime. Naujasis urbanizmas yra plati sąvoka, bet šio tyrimo tikslui išskiriami trys svarbiausi aspektai – pasiekiamumas pėsčiomis, polifunkciškumas ir vietos paslaugų pasiūla kasdieniams poreikiams tenkinti. Tyrimo objektu parinkta Šiaurės miestelio teritorija todėl, kad tai yra vienas naujesnių miesto planavimo pavyzdžių. Teritorija vystyta 2010-aisiais ir atspindi naujesnio lietuviško planavimo bruožus bei turi naujojo urbanizmo požymių.
Abstract
The everyday life of city dwellers is largely influenced by the local neighbourhood. In other words, neighbourhoods can be seen as microscale cities within cities. Local access to essential everyday services is paramount to the sustainability of neighbourhoods as polycentric nodes within the city structure. Services form the foundation for local neighbourhood ties. Without the availability of services nearby, daily commute times increase as residents travel across the city to meet the essential needs of work and leisure. This phenomenon of spatially disjointed activities, a term coined by Bertolini and le Clercq (2003), creates mobility challenges in many sprawling cities. Therefore, the local scale of a neighbourhood is an important consideration in planning comfortable cities. This paper focuses on applying the ideas of New Urbanism in urban planning to solve these issues. Importantly, it brings a geographer’s perspective to urban planning, which is predominantly an architect’s field in Lithuania.
New Urbanism emerged in 1970s as a response to the zonal planning of the 1950s in the USA. It highlighted the disadvantages of suburban sprawl whereby the commercial – industrial and residential zones of the city are separated. Similar tendencies can be observed in Lithuania, where 1990s saw uburbanisation and20 years later ideas of New Urbanism emerged in response to that in 2010s.
The Charter of New Urbanism proposes several urban planning principles, 3 of which are selected for the
purpose of this article: walkability, access to services and mixed-use. This article examines the extent to which these principles are applied in practice in a neighbourhood in Vilnius. Having a mixed-use development with a variety of services available locally arguably creates the conditions for walkability and local living. Yet one of the key criticisms of this approach to planning is the extent to which it is possible to influence the behaviour of residents through the planning of physical infrastructure.
The neighbourhood of Siaures miestelis was chosen, which has seen regeneration and gentrification since the 2010s as it evolved from an industrial brown field site into a vibrant mixed-use commercial and residential development. It is an example of urban densification. Using a public statistical database, 6 key categories of local amenities were mapped, including healthcare, education, leisure, supermarkets, public transport and green spaces. Then, access to services was quantified using catchments with the radial distance of 0.5, 1 and 1.5km as a proxy for 5, 10 and 15-minute walk times.
The analysis shows that there are twice as many jobs as residents in the area. It is a relatively densely populated neighbourhood. There is a high proportion of highly educated, working age families with young children. The area has a high degree of mixed uses, including residential, commercial, leisure and workplaces.
Research findings have shown that all basic everyday services are accessible within a 5-minute walk from the neighbourhood, apart from larger open green spaces which are lacking. Healthcare and leisure services are most abundant, while schools and supermarkets are more sparsely distributed, because they pull customers from a wider service area. The area is well connected by public transport, as evident by the dense network of public transport stops. This creates the opportunity for residents to use sustainable transport modes and reduce dependency on the car. The lack of recreational green spaces appears to be the limiting factor for an otherwise desirable neighbourhood location. The river park is accessible within a 15-minute walk, with larger parks and forests 30 minutes away, which is a relatively long distance for Vilnius.
Ideas similar to that of New Urbanism can be observed in the urban planning practice in Lithuania, however the concept as such is not widely researched among Lithuanian academics. Trends of urban densification and neighbourhood-scale developments can be seen in Vilnius and the case study in this article illustrates this trend. The neighbourhood of Siaures miestelis does not show signs of spatially disjointed activities, but rather appears to create the necessary conditions for local living due to its abundance of workplaces, high accessibility of services, mixed-use planning, walkability, and sustainable transport modes. It is an area where residents can work, live and play without the necessity of long daily commutes. The research could be extended further with a qualitative behaviourist approach to examine whether the residents fulfil the planner’s vision and whether local living is preferred in practice.