Geografijos metraštis, Nr. 53, 2020 | DOI: https://doi.org/10.5200/GM.2020.2
Raminta Povilaitytė, Ričardas Skorupskas
Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedra / Vilnius University, Faculty of Chemistry and Geosciences, Institute of Geosciences, Department of Geography and Land Management
Įvadas
Saugomos teritorijos (toliau – ST) yra svarbus nacionalinės gamtinės aplinkos apsaugos ir tvaraus jos išteklių naudojimo strategijos komponentas. Daugelyje valstybių, taip pat ir Lietuvoje, didelė dalis žemės yra ne valstybinė, o priklausanti privatiems asmenims. Dėl šios priežasties ST steigimas ir dėl to gyventojams galimai atsirandantys ūkinės veiklos apribojimai dažnai gali kelti daug konfliktinių situacijų. Lietuvoje tik rezervatuose ir Kuršių nerijos nacionaliniame parke visa žemė priklauso valstybei, kai tuo tarpu kito tipo ST didesnė arba mažesnė dalis žemių yra privačios (Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, 2001). Dalis gyventojų saugomas teritorijas supranta tik kaip draudimų sistemą (Problemos ir tendencijos, 2012), kadangi steigiant ST privačioje žemėje yra apribojama arba net visiškai draudžiama tam tikra veikla (Sakalauskaitė, 2009). Nors privatūs asmenys, kurių vykdoma miškų ir žemės ūkio veikla patiria apribojimus, turi teisę į kompensacijas (Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, 2001), jos nėra pakankamos, dėl to kyla didelis visuomenės nepasitenkinimas, o požiūris į ST yra neigiamas (Problemos ir tendencijos, 2012).
Nors laikui bėgant gyventojų požiūris į ST kinta, tampa palankesniu, tačiau minėti problematiškumo aspektai išlieka vis dar aštrūs. Lietuvoje, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio valstybėje, finansiniai ištekliai yra riboti, todėl išlikusioms gamtinėms bei kultūrinėms vertybėms, tarp jų ir ekosistemoms, išsaugoti nėra skiriama pakankamai lėšų. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvų galima konstatuoti, kad jau yra pavienių nevyriausybinių nevyriausybinių organizacijų (toliau – NVO) inicijuojamų veiklų, kurios galbūt netolimoje ateityje sustiprintų valstybės ST sistemą arba net papildytų ją naujomis aukštą ekologinį potencialą turinčiomis teritorijomis. Toks ar panašus kelias yra vienas iš galimų vis aštrėjančių aplinkosauginio pobūdžio konfliktų sprendimo būdų, kuris netolimoje ateityje galėtų paskatinti privačių saugomų teritorijų (toliau – PST) įteisinimą Lietuvoje. PST galėtų užpildyti spragas jau esamų ST sistemoje – jas galima būtų tikslingai kurti ten, kur apsauga yra labai reikalinga, bet valstybė dėl kažkokių priežasčių to padaryti negali (Stolton ir kt., 2014). PST gali veikti ir kaip buferinės zonos prie esamų ST arba kaip jungiamieji koridoriai tarp jų migruojančioms rūšims, tokiu būdu būtų užtikrinamas visavertis gamtinio karkaso (ekologinio tinklo) funkcionavimas (Hannah, 2006). Be viso to, visuomenės įtraukimas į gamtos vertybių tausojimą gali stiprinti valdžios ir gyventojų bendradarbiavimą, kelti žmonių sąmoningumą ir padėti pakeisti vyraujantį negatyvų požiūrį į ST ir jų kuriamus apribojimus.
Šio straipsnio tikslas – apžvelgti ir susisteminti įvairių valstybių patirtis steigiant privačias saugomas teritorijas ir, remiantis tuo, apsvarstyti galimą šių teritorijų integravimą į Lietuvos saugomų teritorijų sistemą. Šiam tikslui pasiekti buvo iškelti tokie uždaviniai: 1) apžvelgti pasaulinę PST steigimo patirtį, 2) susisteminti skirtingus įvairiose valstybėse taikomus mechanizmus, 3) pasiūlyti galimus PST koncepcijos realizavimo modelius Lietuvoje.
Straipsnio pagrindą sudaro mokslinės, teisinės ir kito pobūdžio su analizuojama tema susijusios literatūros šaltinių, statistinių duomenų analizė ir susisteminti apibendrinimai. Daugiausia apžvalgai naudoti Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos leidiniai, kadangi apie PST vis dar nėra daug duomenų: nors šis reiškinys egzistuoja jau ganėtinai ilgai, tačiau daugelyje valstybių privačiai, be vyriausybės įsikišimo veikiančių teritorijų savininkai neprivalo teikti veiklos ataskaitų ar net užregistruoti tokių teritorijų. Dėl to iki šiol tokių teritorijų vertinimas yra daugiau sąlyginis, o statistiniai duomenys atspindi tik nedaugelio šalių pavyzdžius.
Nepaisant to, nagrinėjant įvairius literatūros šaltinius ir juos sisteminant, yra įmanoma matyti bendras tendencijas – kokie mechanizmai veikia geriau ir efektyviau, turi daugiau apčiuopiamos naudos ne tik valstybei ar privatiems asmenims, bet ir gamtinėms sistemoms, kurios tokiu būdu įgyja atitinkamą apsaugos rėžimą.
Abstract
Like many countries in the world, Lithuania does not have unlimited resources, which often makes it difficult to establish or maintain new protected areas. One possible solution to this problem can be an establishment of private protected areas (PPAs) in Lithuania. IUCN defines a private protected area as any area of land that is (1) managed to conserve biodiversity; 2) protected with or without official recognition by the State; and 3) owned or otherwise protected by individuals, communities, businesses or non-governmental organizations. PPAs can provide many benefits – they can fill gaps in the system of existing protected areas, they can be purposefully created where protection is critically needed, but for some reason the government cannot protect.
The different mechanisms for establishing PPA on private land may be subdivided according to the initiators of establishment, government support, and legal regulation. The establishment of a protected area can be encouraged by two different initiatives: voluntary (individual, company, community, NGO) or the government. The government, when establishing a protected area, usually try to compensate landowners for creating protected area in their territory. But when the initiative is voluntary, efforts are being made to promote and support it in various financial and non-material ways. Also, the voluntary establishment of a private protected area can have three different levels of legal regulation.
PPAs can be established without a legal recognition, as well as they can be formed using various legal documents or even included in the national system of protected areas. These legal mechanisms can vary widely and often are used combined. These mechanisms can be divided into three groups: legal agreements with the government; easements and covenants; land trusts or other environmental organizations designated for creating PPAs. For PPAs to function effectively, government control must be exercised. It is important to ensure that the primary purpose for PPA manager is to protect the environment and not to seek profit or other benefits. It is also important for the government to create an attractive system of encouragement and support so that such territories are established and can survive for a long time.
The analysis of different practices in many countries shows that although there are many countries in the world where such areas are created voluntarily and without any recognition of their legal status, there is no guarantee that nature conservation is effective and lasting. Therefore, the first step in the development of the PPAs system should be the establishment of a legal framework. It is important to define the concept itself and the criteria by which a site can be called privately protected and recognized. The legal mechanisms should be as diverse and flexible as possible. Combinations of mechanisms may reflect the direction in which the state wishes to develop the PPAs system. The second step is the creation of encouragement and support mechanisms. In addition, it is essential that PPAs owners receive specialist assistance to ensure that the environmental objectives are met and that the protected area is maintained. Both the legal framework and the support must ensure that private protected areas are long-lasting or even eternal. The legal system must include provisions that the status of the land does not change when the owner changes his mind, sells it, or inherits it. Finally, it is crucial that PPAs help fill the gaps in the protected areas system and be established where it is most needed.