Geografijos metraštis, Nr. 51, 2018
Vidmantas Daugirdas, Erikas Lukas Dvilevičius
Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos institutas, Vilniaus Universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedra / LSRC Institute of Human Geography and Demography, Vilnius University, Faculty of Chemistry and Geosciences, Institute of Geosciences, Department of Geography and Landscape Management
Įvadas
Įvairūs sakralinę reikšmę turintys objektai, vietos, erdvės nuo seno gerbiami, garbinami, atlieka tam tikrą daugiau ar mažiau reikšmingą vaidmenį žmonių, bendruomenių, etnosų ar tautų dvasiniame gyvenime. Savo gyvenamoje aplinkoje jie visada randa ir jaučia įvairias šventumo apraiškas, kurias priskiria akmenims, medžiams, kalnams ar upėms, žymiems istoriniams įvykiams, charizmatinių asmenybių gyvenimo, palaidojimo vietoms, paminklams, šventykloms ar ištisiems sakralizuotiems kraštovaizdžiams.
Tačiau akmuo ar upė yra garbinami ne todėl, kad tai akmuo ar upė, bet todėl, kad per juos pasireiškia šventybė, jie yra ypatingi, pasižymi išskirtinėmis savybėmis, „galiomis“, reikšme, atlieka ypatingą vaidmenį arba yra ypatingoje vietoje. Todėl dabar negalime kalbėti tik apie „natūrizmą“ arba „gamtos religiją“ ta prasme, kokią šiems žodžiams teikė žmogus XIX amžiuje ar anksčiau, kada religingam žmogui gamta niekada nebuvo tiktai „gamta“, ji buvo kupina įvairių religinių prasmių. Dabar stebėdamas Pasaulį net ir nereligingas žmogus atranda įvairių šventybės apraiškų, jas transformuoja ir pritaiko savo poreikiams, sakralizuoja ne tik tai, kas gamtiška, bet ir tai, kas antgamtiška ar net atlieka socialines, kultūrines, istorinio identiteto stiprinimo, vienijimo funkcijas. Taip atsiskleidžia begalinė šventybės apraiškų įvairovė. Sakraliniai objektai, vietos ir erdvės buvo ir yra vienas iš pagrindinių veiksnių, formuojančių visuomenės pasaulėžiūrą, vertybinę orientaciją.
Šio darbo tikslas – sudaryti teorinį ir empirinį pagrindą, kuris padėtų formuoti sakralinės geografijos kryptį Lietuvoje. Todėl buvo siekiama įsigilinti į sakralinės geografijos ir jos pagrindinių sąvokų sampratą, apžvelgti jau atliktus panašios tematikos tyrimus, surinkti ir susisteminti duomenis apie Lietuvos ir Žemaitijos (II dalyje) sakralinius objektus ir vietas, įvertinti paplitimo ypatybes, kaitos perspektyvas. Tikslui pasiekti naudoti metodai: mokslinės literatūros, internetinių šaltinių bei informacinių leidinių analizė, kartografinė analizė, loginė ir lyginamoji analizė bei loginiai apibendrinimai.
Naujas Lietuvos sakralinės geografijos tyrimų aspektas šiame darbe – tai išsami sakralinės geografijos sampratos ir terminijos apžvalga ir įvertinimas, geografinei prieigai būdingas kompleksinis įvairių sakralinių objektų, vietų ir erdvių, jų paplitimo tyrimas, apimantis tiek senosios baltų religijos, tiek krikščionybės, tiek ir modernųjį palikimą. Paprastumo dėlei visas šventų vietų kategorijas straipsnyje kartais vadinsime tiesiog šventomis vietomis arba hierofanijomis.
Įvadas parengtas abiems straipsnio dalims. Antroji straipsnio dalis skirta vienam iš Lietuvos regionų – Žemaitijai, joje, pasiremiant pirmosios dalies teorinėmis prielaidomis, pateikiami taikomojo tyrimo rezultatai.
Abstract
The article covers the general experience of sacral geography, its terminology, presumptions concerning the conception and research tendencies of sacral geography in Lithuania. The first part7 of the article focuses on the main perception regarding the terms and concepts of sacral geography, as well as its variety. The experience covering previous research in Lithuania and abroad is presented as well. The aim of this thesis – to form a theoretical and empirical background, which facilitates direction of Lithuanian sacral geography.
The sacral geography assumptions have already been discovered in Lithuania. This direction of cultural geography (course of religion geography) has been developing since the beginning of XXI century. The background is based on theoretical presumptions – the aspects, such as European and foreign experience, concepts, conception and related terminology. Lithuanian terminology and research methods are in the process. Natural indication of basic scientific development is expressed through the absence of terms regarding sacral geography, hierophany, sacral territory (space) in Lithuanian scientific publications. The terms used to describe mythogeography, sacral topography, sacral cartography (sacral map) and other less frequently used terms are still not discovered, as well as there are no semi branch studies. The key problem is various interpretation of sacral geography, hierophany and related expressions. Limits fluctuate among the terms and are not clearly expressed. There is also no summarising system for the terms in use, as it is still under establishment.
Development of sacral geography is related to sacred Lithuanian places (hierophanies), due to the fact there is sufficient amount of descriptive material. In the beginning of XIX century a transition from descriptive analytical studies emerged and turned into analytical studies. The stage encompassing collected information, synthesis of the research results and systematization has still not begun, however, the geographic environment related to ancient Lithuanian/Baltic Christian (Catholic) hierophany is already developing, as well as the traditions related to pilgrim studies.