Geografijos metraštis, Nr. 55-56, 2022-2023 | DOI: https://dx.doi.org/10.5200/GM.2023.1
Ieva Misiūnė, Ričardas Skorupskas, Darijus Veteikis
Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedra / Vilnius University, Faculty of Chemistry and Geosciences, Institute of Geosciences, Department of Geography and Land Management
Įvadas
Miestų ekosistemos yra esminiai ekosistemų paslaugų teikiniai, tad miestų žaliosios erdvės vaidina lemiamą vaidmenį užtikrinant miesto gyventojų sveikatą ir gerovę (Pukowiec-Kurda, 2022; WHO, 2016). Miestuose svarbiausiomis laikomos reguliacinės ir kultūrinės ekosistemų paslaugos, kurios teikia daugybę naudų žmogui – užtikrina sveiką gyvenamosios aplinkos kokybę ir suteikia poilsio galimybes (Misiūnė ir kt., 2021).
Miestų žaliosiomis erdvėmis laikomos atviros teritorijos, padengtos augmenija, kurios yra visos miestų žaliosios infrastruktūros – strategiškai suplanuoto gamtinių ir pusiau gamtinių zonų tinklo – dalis (COM (2019) 236 final; WHO, 2017; WHO, 2016). Žaliosios erdvės tapatinamos su Lietuvos Respublikos želdynų įstatyme apibrėžiamos želdynų sistemos turiniu, pagal kurį šios erdvės detalizuojamos ir išskiriamos pagal jų dydį bei pobūdį: parkai, skverai, želdynai, miesto ar miestelio sodai ir žaliosios jungtys, kurios kartu sudaro želdynų sistemą (Žin., 2007, Nr. 80-3215). Iš esmės visos šios erdvės atitinka tai, ką Pasaulio sveikatos organizacija įvardija kaip miestų žaliąsias erdves (WHO, 2017; WHO, 2016). Įstatyme apibrėžta želdynų sistema kartu su miestų miškais, vandens telkiniais ir saugomomis teritorijomis sudaro miesto gamtinį karkasą (Žin., 2001, Nr.108–3902), kuris, kaip ir bet kuri žalioji infrastruktūra, pasižymi dviem funkcinėmis charakteristikomis – junglumu ir daugiafunkciškumu (Wang ir Banzhaf, 2018; Hansen ir Paulet, 2014).
Junglumas (angl. connectivity) – viena iš svarbiausių ekologinio kompensavimo sistemų savybių. Ši charakteristika atspindi erdviškai struktūrizuotą žaliųjų erdvių, kurios yra fiziškai ir funkciškai sujungtos, konfigūraciją įvairiais masteliais, todėl ją galima suskirstyti į struktūrinį ir funkcinį junglumą (Hansen ir Pauleit, 2014; Baudry ir Merriam, 1988). Tvarių miestų vystymo gairių dokumente ekosistemų junglumo didinimas traktuojamas kaip viena iš pagrindinių miestų biologinės įvairovės išsaugojimo sąlygų (Tvarių miestų vystymo gairės, 2023). Funkcinis junglumas susijęs su ekologiniu kontekstu ir priemonėmis, leidžiančiomis judėti rūšims ir kitaip sąveikauti laukinei gamtai, taigi jis užtikrina ekosistemų funkcionavimą, sveikumą ir atsparumą (pvz., Plue ir kt., 2022). Struktūrinis junglumas reiškia tiesioginį fizinį ryšį, kuris reikalingas funkciniam junglumui užtikrinti (Baudry ir Merriam, 1988), o kai kurie autoriai jį pabrėžia ir žmogaus judėjimo požiūriu, nes tai padidina prieinamumą ir darnų mobilumą (pvz., Koppen ir kt., 2014). Pavyzdžiui, miestuose tai gali būti medžiai prie gatvių, jungiančių parkus ir kitas žaliąsias erdves, siekiant sukurti įvairių buveinių ir koridorių tinklą, kuris, be ekologinių naudų, leidžia žmonėms pasiekti skirtingas ekosistemų paslaugas tiekiančias žaliąsias erdves darniais būdais (pėsčiomis, dviračiu ir kt.). Junglumas yra būtinas atsparioms ekosistemoms: organizmų plitimas ir jų judėjimas pripažįstami pagrindiniais mažų izoliuotų populiacijų išlikimo procesais, o pusiau natūralių žaliųjų teritorijų mažėjimą iš dalies galima sušvelninti didinant ryšį tarp buveinių (Crooks ir Sanjayan, 2006; de Chazal ir Rounsevell, 2009).
Junglumas iš esmės yra tik viena charakteristika, tuo tarpu daugiafunkciškumas veikia kaip įvairių, viena kitą galinčių keisti, funkcijų rinkinys. Daugiafunkciškumas yra žaliosios infrastruktūros gebėjimas atlikti kelias funkcijas ir teikti keletą privalumų toje pačioje teritorijoje, taigi viena žaliosios infrastruktūros intervencija vienu metu gali duoti daug įvairių ekologinių, socialinių ir ekonominių naudų (Wang ir Banzhaf, 2018; Hansen ir kt., 2016; Pakzad ir Osmond, 2016; Liquete ir kt., 2015; EC, 2013). Žalioji infrastruktūra vienu metu gali spręsti kelias kylančias miesto problemas, tokias kaip didėjančios šilumos salos, oro valymas, vandens sulaikymas, potvynio rizikos mažinimas, anglies kaupimas ir kt. (Martín ir kt., 2020; Calfapietra ir Cherubini, 2019; Kalantari ir kt., 2019; Jato-Espino ir kt., 2018). Taigi ekologinės naudos gali būti biologinės įvairovės išsaugojimas arba prisitaikymas prie klimato kaitos; socialinės naudos – socializavimosi galimybės arba jaunimo užimtumas dėl esančių žaliųjų erdvių; ekonominės – darbo vietų atsiradimas arba nekilnojamojo turto vertės didėjimas (EC, 2012).
Viešos, atviros visiems miesto gyventojams žaliosios erdvės, tokios kaip parkai, skverai ar sodai, gali labai skirtis tiek savo kraštovaizdžio elementų sudėtimi, tiek biologine įvairove, tiek padėtimi miesto infrastruktūroje, tad skirsis ir jų atliekamos funkcijos junglumo prasme, teikiamos ekosistemų paslaugos bei gaunamos naudos. Siekiant suteikti atsakingoms institucijoms reikiamų žinių, kad priimtų pagrįstus sprendimus planuojant ir valdant miestų parkus ir kitas žaliąsias erdves, imamasi šių žaliųjų erdvių kokybės įvertinimo (Daniels ir kt., 2017; Baycan-Levent ir kt., 2009). Sprendžiant šį sudėtingą ir daugiamatį uždavinį, pastaraisiais metais buvo sukurta įvairių įrankių, kad būtų galima visapusiškai įvertinti miesto žaliųjų erdvių kokybę (Knobel ir kt., 2019; Meng ir Wang, 2022). Mokslinėje literatūroje paskelbtais įrankiais galima vertinti žaliųjų erdvių ekologinę būklę, rekreacinį potencialą ir tinkamumą vienai ar kitai veiklai, pavyzdžiui, kaip nuo erdvės priklauso gyventojų fizinis aktyvumas (Bedimo-Rung ir kt., 2006). Tačiau literatūros apžvalga rodo, kad šie įrankiai neapima rodiklių, susijusių su antropogeninės apkrovos analize. Vis dėlto žaliųjų erdvių vertinimas neturėtų apimti tik naudų įvertinimą, bet turėtų įtraukti ir egzistuojantį poveikį analizuojamoms teritorijoms, potencialiai mažinantį naudas, nes tik tvarus šių erdvių naudojimas gali užtikrinti sveiką ekosistemos funkcionavimą ir stabilų ekosisteminių paslaugų teikimą šiose teritorijose dabar ir ateityje.
Daugeliu atvejų, naudojant literatūroje pateikiamus įrankius ir jų rodiklius, žaliųjų erdvių atributai turi būti įvertinami ir aprašomi remiantis tiesioginiu stebėjimu, t. y. lankantis vietoje (Brownson ir kt., 2009). Tokie auditavimai svarbūs siekiant parkų tvarkymo, zonavimo ir kitų gerinimo tikslų. Tačiau tiesioginiai stebėjimai gali būti brangūs ir atimti daug laiko. Alternatyva detaliems auditams, kurie turi būti vykdomi nuvykus į vietą, yra vertinimai naudojant nuotolinius duomenis, kai visas darbas atliekamas nuotoliu. Tai leistų įvertinti įvairias žaliąsias erdves per trumpesnį laiką – su mažiau laiko ir žmogiškųjų išteklių sąnaudų, taigi miesto planuotojams ir kainuotų pigiau (Edwards ir kt., 2013; Taylor ir kt., 2011). Be to, toks vertinimas miestą planuojantiems specialistams leistų matyti bendrą vaizdą – kurios žaliosios erdvės labiau tinkamos rekreacijai, kurios yra geresnės būklės arba dėl didesnių tenkančių apkrovų reikalaujančios daugiau dėmesio. Tokio pobūdžio erdvinė analizė parodytų žaliųjų erdvių, turinčių skirtingą ekologinį ir socialinį (rekreacinį) potencialą, pasiskirstymo mieste dėsningumus. Akivaizdu, kad mieste ne visos žaliosios erdvės yra ir turi būti vienodos, tačiau svarbu, kad net ir miesto mikrorajono arba net atskiro kvartalo kontekste būtų prieinamos kuo įvairesnės, daugiau visuomenės poreikių atliepiančios žaliosios erdvės (Phillips ir kt., 2022). Išlieka klausimas, kokie yra svarbiausi rodikliai, leidžiantys visapusiškai, taigi įtraukiant ir poveikio analizę, įvertinti miestų žaliąsias erdves ir kuriems išmatuoti užtenka nuotolinių duomenų.
Šio straipsnio tikslas – pristatyti rekreacinių žaliųjų erdvių vertinimui, kuris apimtų ir poveikio įvertinimą, tinkamus rodiklius ir pritaikyti juos analizuojant pasirinktus Vilniaus miesto parkus. Straipsniu siekiama prisidėti prie mokslinės diskusijos apie miestų žaliųjų erdvių kokybinius rodiklius ir jų praktinį pritaikomumą. Siekiant įvardyto tikslo, buvo iškelti ir įgyvendinti tokie uždaviniai: 1) apžvelgti lig šiol sukurtus ir tarptautinėje mokslinėje literatūroje paskelbtus kokybinio vertinimo įrankius; 2) parinkti nuotoliniam vertinimui tinkamus esminius žaliųjų erdvių kokybinius rodiklius, įtraukiant poveikio vertinimą; 3) remiantis parinktais rodikliais įvertinti atrinktus Vilniaus miesto parkus; 4) aptarti tokio vertinimo potencialą ir rodiklių tinkamumą.
Abstract
Natural ecosystems within urban areas play a crucial role in providing essential ecosystem services, thus urban green spaces play a crucial role in ensuring the health and well-being of city residents. Urban parks and other forms of green infrastructure offer a multitude of benefits to city dwellers. Central to the definition of green infrastructure are two core functional attributes: connectivity and multifunctionality (Wang and Banzhaf, 2018; Hansen and Paulet, 2014). Connectivity pertains to both the physical interconnectedness of green spaces and the functional connections facilitating wildlife movement and interaction (Hansen and Pauleit, 2014; Baudry and Merriam, 1988). On the other hand, multifunctionality
refers to the capacity of green infrastructure to fulfill diverse roles and provide a range of advantages within the same area. The concept of multifunctionality suggests that a single green infrastructure intervention can yield multiple interrelated ecological, social, and economic benefits.
Public green spaces, accessible to all city residents, such as parks, squares, and gardens, exhibit substantial variations in landscape composition, biological diversity, and urban infrastructure integration. Consequently, their roles in terms of connectivity, provision of ecosystem services, and benefits received also diverge. In order to provide the responsible authorities with the necessary knowledge to make informed decisions in the planning and management of urban parks and other green spaces, the quality assessment of these green spaces is undertaken (Daniels et al., 2017; Baycan-Levent et al., 2009).
Addressing this complex and multidimensional task, diverse tools for comprehensive quality assessment of urban green spaces have emerged in recent years (Knobel et al., 2019; Meng and Wang, 2022). This article reviews the existing evaluation tools for parks, which assess their multifunctionality, as well as discusses the key indicators employed for assessing selected parks in Vilnius.
The review of the tools has revealed the existence of around 40 instruments, detailed in international scientific literature. These tools collectively encompass over 150 individual indicators. While only a few tools propose evaluations using statistical or remote data, the majority involve on-site audits of park areas. However, remote evaluations offer the advantage of saving human and financial resources. When comparing parks within a city or across different cities, remote assessments have demonstrated greater efficiency.
For the analysis of Vilnius city parks, nine pivotal indicators were selected from pre-existing tools, enabling the assessment of the ecological condition, recreational attractiveness, and anthropogenic pressure on these areas. This set of indicators, labeled as ERAL (Ecology-Recreation-Anthropogenic Load), addresses an often-overlooked aspect of assessment – anthropogenic impact. The evaluation revealed that parks with a significant portion of mature trees, particularly those classified as forest parks, exhibited the most favorable ecological condition. Among these parks, the relatively young parks like Ozo, Neries senvagės, and Japoniško sodo demonstrated the highest recreational potential.
Conversely, some of the newer and smaller parks in the city center, marked by lower ecological quality, such as Liuteronų and Reformatų sodai, and Pamėnkalnio skveras, experienced comparatively heightened levels of human-induced pressures.
This evaluation could be broadened, and its outcomes could inform the planning process. Future research could encompass refining the proposed assessment by incorporating additional indicators for ecological status, recreational potential, and anthropogenic impacts, along with more intricate remote sensing or freely accessible internet data. Another avenue of investigation could involve assessing the reliability and quality of such relatively swift and cost-effective remote data and web-based evaluations. Such insights would enhance comprehension of scenarios where such assessments are applicable or not.