Geografijos metraštis, Nr. 54, 2021 | DOI: https://doi.org/10.5200/GM.2021.5
Marc Dedeire, Jurgita Mačiulytė
Paul Valèry universitetas, Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedra / Paul Valéry University, Vilnius University, Faculty of Chemistry and Geosciences, Institute of Geosciences, Department of Geography and Land Management
Įvadas
Nuo XX a. 10 dešimtmečio Vakarų Europoje keičiasi kaimiškų teritorijų plėtros koncepcija. Nuo žemės ūkio plėtros, kuri skatino agrarinių struktūrų modernizaciją, gamybos specializaciją ir produktyvumo didinimą (produktyvistinio žemės ūkio modelio skatinimas) pereinama prie integruoto, daugiafunkcio ir darnaus kaimo teritorinio vystymo (Europos Komisija, 1996). Naujoji politika iš esmės keičia teritorijų plėtros koncepciją ir įgyvendinimo praktiką: nuo centralizuoto egzogeninio modelio pereinama prie decentralizuoto ir endogeninio modelio, kai remiamasi vietinėmis iniciatyvomis ir resursais bei naujomis valdymo formomis.
Teritorijos vystymosi pagrindas yra jos resursų panaudojimas vietovės plėtrai. Teritorinis resursas dažnai yra neatsiejamas nuo tam tikros vietovės istorijos ir vietos bendruomenės kolektyvinės atminties. Panaudojant kai kuriuos teritorinius resursus vietos bendruomenė kuria arba atkuria savo vietovės, regiono teritorinį identitetą, kuris ateityje gali prisidėti prie socioekonominės, kultūrinės arba rekreacinės plėtros.
Teritorinės plėtros politika, kuri remiasi vietos iniciatyvomis ir resursais, jau pradedama taikyti ir naujose ES šalyse narėse. Vienas iš tyrimo tikslų yra išanalizuoti, kaip Lietuvos socialiniai ir ekonominiai vietos subjektai priima europinį teritorijų vystymo modelį, kuris buvo sukurtas kitame politiniame ir ekonominiame kontekste ir šiuo metu taikomas teritorijose, kurių istorija, valdymas ir institucinė sistema skiriasi. Sovietiniais metais kolektyvinis žemės ūkio modelis, kuris funkcionavo planinės administracinės ekonomikos aplinkoje ir rėmėsi žemės bei gamybos priemonių suvisuomeninimu ir samdomu darbu stambiuose kolektyviniuose ūkiuose, neskatino vietos gyventojų iniciatyvų ir mažai dėmesio skyrė teritorinei įvairovei. Tuo metu visose šalies agrarinėse teritorijose pasėlių struktūra buvo homogeninė: kolektyviniuose ūkiuose buvo auginamos pašarinės ir grūdinės kultūros, skirtos pieninės galvininkystės ir kiaulininkystės vystymui. Nuo 1990 m. pasėlių struktūra keičiasi atsižvelgiant į rinkos poreikį, valstybės subsidijas ir ieškant geriausio atitikimo tarp gamtinių bei socialinių sąlygų (Mačiulytė, 2006).
Dešimt metų po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos kaimo plėtros politika buvo orientuota į žemės ūkio gamybą, nepaisant didelių socialinių, ekonominių ir ekologinių kaimo problemų. Nauja kaimo vystymo koncepcija, siekiant daugiafunkcinio kaimo vystymo, atsirado tik Lietuvai pradėjus derybas dėl stojimo į ES. Nuo 2001 m. specialioji prieš įstojimo į ES žemės ūkio ir kaimo plėtros programa SAPARD numatė priemones, kurios neapsiribojo tik žemės ūkio gamybinio sektoriaus vystymu. Lietuvai įstojus į ES, Bendrijos iniciatyva LEADER+ tapo viena iš pagrindinių kaimo lokalinio vystymo finansinių priemonių, kuri sustiprino bendruomeninių organizacijų (kaimo bendruomenių, vietos veiklos grupių ir kt.), įgyvendinančių naują kaimo teritorijų vystymosi politiką, kūrimąsi.
Išskirtinis dėmesys naujoje kaimo plėtros koncepcijoje yra skiriamas vietos plėtros modeliui, kuris remiasi vietos resursais ir iniciatyvomis „iš apačios į viršų“ (angl. bottom-up). Vietos plėtros modelis, kaip sudėtinė viešosios politikos dalis, atsirado Vakarų Europoje, nes nuo 7 dešimtmečio iškilo būtinybė kaimo plėtros problemas spręsti lokaliai. Tai kolektyvinis veiksmas, kuris atsiranda dėl vietos subjektų bendradarbiavimo vykdant integruotus ekonominius, aplinkos ir socialinius projektus. Proceso metu vietos bendruomenė nusistato savo prioritetus, priklausomai nuo gyventojų poreikių bei galimybių pasirenka veiklas ir numato įgyvendinimo resursus. Vietos bendruomenė turi sprendimų priėmimo teisę, nes lokalinės plėtros procese pirmumas teikiamas vietos gyventojams, socialiniams tinklams, o ne institucijoms ir infrastruktūrai. Teritorinis lokalinis projektas yra vaizduotės, paremtos tam tikra jau egzistuojančia realybe, ir ateities iššūkio rezultatas. Pradžioje projektas gali atrodyti utopinis, tačiau būti varomąja jėga ateityje. Projekto kūrimo procese vietos veikėjai ieško ir analizuoja pamirštus arba neatrastus materialius ar nematerialius resursus.
Teritoriniai resursai, tokie kaip kultūrinis paveldas, vietos produktai, dažnai yra vietos projektų varomoji jėga, kuri ne tik užtikrina teritorijos kultūrinę ir ekonominę plėtrą, bet gali skatinti ir teritorinio identiteto atgimimą. Tyrimas parodė, kad tai yra Žagarės vyšnios atvejis. Straipsnyje siekiama išanalizuoti žagarvyšnės, kaip teritorinio resurso, raidą, nustatyti veiksnius, lėmusius šio specifinio resurso susiformavimą, ir įvertinti produkto reikšmę lokalinei plėtrai ir vietos identiteto formavimui.
Tyrime buvo naudota archyvinė medžiaga, informacijos rinkimui taikyti atviri ir pusiau atviri interviu su Žagarės regioninio parko darbuotojais, kaimo bendruomenių lyderiais, ūkininkais, Joniškio rajono partnerystės vietos veiklos grupės administracija.
Abstract
The use of territorial resources for the progress of the area is the basis for a territory development. Territorial resources are often inseparable from the history of a particular area and the collective memory of the local community. A local community develops or restores the territorial identity of its area or region by making use of some of the territorial resources; later this identity can contribute to the socio-economic, cultural or recreational development of the territory.
The current article aims at analyzing the development of the Žagarė cherry as a territorial resource and identifying the factors that led to the formation of this specific resource as well as assessing the importance of the product for the local development and the formation of local identity. Starting with the 18th century, the town of Žagarė and the neighboring area has been famous for the cherries brought thereto from Italy by merchants coming to the great market in Riga. Back in the 18th century, people began to grow at least one cherry tree in each homestead as the instructions of the Economy of Šiauliai obliged the inhabitants of Žagarė to plant a cherry tree on every plot of land. At the beginning of the 20th century, the Žagarė cherry trade area spread significantly: farmers sold cherries not only in Joniškis, Šiauliai, Kaunas or Klaipėda, but also in Riga, Mittau and St. Petersburg. In the vicinity of Žagarė, cherry trees became well established due to the exceptional soil type. The surface of the sedimentary soil-forming rocks found under the moraine cover is formed of the upper Devonian soil-forming rocks, consisting of dolomite, sandstone and clay. Such pedological conditions are very similar to those in Italy, the country of origin of cherries.
Cherries have long been a symbol of the territorial identity of Žagarė and its region. The Žagarė cherry tree is a part of the local landscape, mentioned in local folklore and poetry. Since the restoration of Lithuania‘s Independence, the local community has been taking initiative to revive and cherish the ancient traditions that had been forgotten during the Soviet period. The Žagarė Cherry Festival is held on the occasion of cherry harvesting; it has become the main factor helping to make the name of the cherry famous, to cherish the old traditions of the town and the country, and to foster community ties.
The Žagarė Cherry Festival has become one of the most famous rural summer events in the region as well as in Lithuania which attracts growing numbers of visitors not only from Šiauliai region or Lithuania but also from abroad. The local population has discovered that the festival plays an economic role: local communities, craftsmen and farmers sell products made of cherries as well as articles made by local craftsmen or local food products at the Cherry Market. Local activists’ synergy has activated other potential resources. The success of the Žagarė Cherry Festival has encouraged the use of the town‘s rich natural and historical potential for tourism development.
Four stages of development can be distinguished in the history of the Žagarė cherry. In the 18th century, the geographical area of the Žagarė cherry covered not only the growing area (natural dolomite basin), but also the neighboring territory of Latvia and other regions of the Russian Empire where the Žagarė cherry and its products were known. During the Soviet years, the Žagarė cherry became a trivial agricultural product grown by the Žagarė horticultural sovkhoz and in little gardens of the residents of the town and neighboring areas. Only after the restoration of Lithuania’s Independence the Žagarė cherries became a territorial resource of local identity and culture. The local community and active employees of the regional park revive and cherish the historical past of the Žagarė cherry looking for new ways of making the name of the local cherry better known. The current period marks a turning point where the local community took some initiatives such as holding the festival, growing young cherry plants, growing cherry trees in the gardens of local residents, and making products from cherries; due to the above-mentioned initiatives the Žagarė cherry has become a territorial resource and local activists hope it will be beneficial for local development.
The geological basis of the territory is favorable for cherry growing; nevertheless, natural conditions alone are not sufficient for the use of this regional product for rural development. The local community and farmers in particular have not yet appreciated the potential of this product. In future, local farmers and the community should seek the cherry to be issued the European certification, for example, granting this product a protected geographical indication.