Lietuvos geografų draugija kasmet kviečia geriau pažinti LGD įkūrėjo prof. Kazio Pakšto gimtąjį kraštą. Šiltą ir giedrą gegužės 13 d. vakarą, prie švento Krokulės (Lygamiškio) šaltinio, susirinko būrys besidominčių Užpalių krašto gamtos ir tradicijų puoselėjimu. Šį Sekminių savaitgalį tyrinėjome magiškomis galiomis garsėjantį Krokulės šaltinį. Visus besidominčius geologas Simonas Saarmann kvietė giliau pažvelgti į Žemės sandarą, pažinti uolienas, sluoksnius, per kuriuos ir teka magiškasis vanduo. Buvo atlikti vandens tyrimai vietovėje: išmatuota vandens druskingumas, laidumas, pH, nitratų kiekis. Paimtas vandens mėginys detalesniam tyrimui laboratorijoje.
Remiantis Lietuvos geologijos tarnybos 2012 metais atliktu Krokulės šaltinio tyrimu, galima trumpai apibūdinti, kad šaltinis trykšta Šventosios aukštumos papėdėje esančiame maždaug 25 m. pločio klampiame sufoziniame cirke. Jį supa pušynas, o aukščiau, šaltinio išteklių formavimosi srityje, – ūkininkų dirbami laukai ir pievos. Šaltinio rentinys nuolat prisipildo vandens, bet debitas per metus kinta – tai priklauso nuo kritulių kiekio; jo vandeningumas nėra didelis (debitas – 0,65 – 0,85 l/s). Vanduo gėlas, turintis mažai mineralinių medžiagų, Santykinai kietas. Jame nustatytas nedidelis kiekis nitratų (7,0 mg/l), tai gali būti šaltinio išteklių formavimosi zonoje vykdoma ūkinės veiklos (pievos, dirbami laukai), pasekmė. Vandens tipas – kalcio, magnio hidrokarbonatinis vanduo (pagal P. Gedžiūnas, Z. Zanevskij, K. Kadūnas, 2012). Apie gydomąsias savybes (V. Vaitkevičius, 2006). 1860 m. apie Krokulę rašyta (vert. iš lenkų kalbos) „Yra versmė, vadinama Krakūla. Jos vanduo labai švarus, įpylus į stiklinę matyti, kad jis neturi skonio ir kvapo, tačiau šaltinio vanduo gali būti vaistai nuo vidurių užkietėjimo – reikia išgerti kelias stiklines vandens“. Daugiausia tikinčiųjų Krokulę aplanko Švč. Trejybės atlaidų dieną (taip pat per Sekmines, Devintines). Atgimimo metais atvykęs klebonas kasmet pašventindavęs Krokulę. „Visą laiką laikė šventa vieta, nes pagydavo nuo tų ligų, kurių gydytojai neišgydydavo, i taip nuo seno tokia paėjusi legenda ir žmonės tiki, ir iš tikrųjų atvažiuoja tie, kurie išgeria vandens arba nusiprausia, iš tikrųjų galvoja, kad jiems labai žymiai pagerėja, ir ne tik galvoja, bet iš tikrųjų [taip yra]“. „Tikima, kad jos vanduo gelbsti nuo Perkūno, ypač kurie bijo, nustoja bijoti, sukalbėję dar priedu trejus poterius“. „Ir sako, nei perkūnas trenkia, nei kas, to vandensjei turėti. Kai kas šlaksto [namo] kampus, kad griaudėja“.
Patyrinėję Krokulę visi patraukėme Lygamiškio piliakalnio link pasibūti prie Laumių valties, dar vadinamo Laumių akmens. Tai riedulys, kurio išmatavimai yra tokie: 2,5 m ilgio, 1,95 m. pločio ir 1,1 m. aukščio. Apie laumes įspūdingai pasakojo dr. Giedrė Godienė, kad laumių vaizdinyje sudvasinta gamta – miškai, kalnai, upės, kad jos yra tarpininkės tarp žemės ir dangaus sferų. Laumės mėgsta, kai joms aukojama – tai ant akmens buvo patiekta įvairių duonos gaminių, vandens, alaus. Teko visiems dalyviams patepti medumi lūpas, kad tik gražūs žodžiai lydėtų, apeiti susikibus ratą, kad metai būtų dosnūs. Lengvai pasiūbuoti, mat buvo tikima, kad smarkūs laumių šokiai gali sukelti lietų ir audrą.
Pasak vienos legendos, kuri užrašyta Stanislovo Balčiūno ir mano buvusios klasės auklėtojos – Vandos Kuliešienės knygoje „Užpaliai – mūsų svajonių kraštas“ (1999 m.)„Kur dabar kalnas, senų senovėj buvusi lyguma. Vienoj vietoj vakarais vis degdavusi ugnelė. Ale niekas nežinojo, ką tai reiškia. Netoli tos vietos gyveno vienas žmogus ir turėjo didelę šeimyną. Atėjęs anas vieną vakarą ton vieton ir sėdi. Po kiek laiko jam pasirodė senas senelis ir pasakė, kad čia dega užkeikti pinigai. Jei anas išsikas tuos pinigus ligi gaidys užgiedos, tai pinigai busią jo. Jei nepaspės, tai pavirs akmeniu… žmogelis nutarė pamėginti savo laimę. Kitą vakarą susivadino visus savo sūnus ir išėjo kasti pinigų. Kasė, kasė beveik ligi vidurnakčio, privertė didžiausius kalnus žemių. Jau beveik pasiekė ir pinigų skrynią, ale ėmėë ir susiginčijo, katram daugiau teks. Čia ir gaidys užgiedojo. Taip jie ir pavirtę akmenimis. Tai ir stovi jų supiltas kalnas, o prie jo vienas didelis akmuo ir keli mažesni – tėvas su gobšuoliais sūnumis.”
Lietuvos geografų draugija savo veikla siekia pratęsti savo įkūrėjo prof. Kazio Pakšto tradiciją, nes vyresnės kartos užpaliečiai yra pasakoję, kad profesorius, kada parvykdavo į tėviškę, suburdavo bendruomenę, tiek vyrus, moteris, tiek vaikus. Ne kartą Užpaliuose lankėsi ir jo studijų draugai, bičiuliai, ir kolegos mokslininkai.
Genovaitė Kynė
Už įspūdingą fotoreportažą dėkoju Linai Šimkaitienei.
