Lapkričio 13 d. 14 val. VU GMF vyko geografijos krypties daktaro disertacijos „Rezidencinė diferenciacija Lietuvoje posovietmečiu (gyventojų surašymų duomenų mažose teritorijose pagrindu)” gynimas. Disertacijos santrauka čia.
Anotacija:
Siekiant pradėti detalius rezidencinės diferenciacijos tyrimus Lietuvoje atlikta surašymų duomenų mažose teritorijose (250-500 gyventojų) analizė. Gyventojų mobilumas posovietmečiu buvo žemas, todėl naudoti 2001 m. duomenys atspindį bendrą situaciją. Analizuojant duomenis taikyti pagrindinių komponenčių ir klasterinės analizės metodai. Didžiuosiuose miestuose atlikti socialinio balanso ir segregacijos matavimai 2001-2001 m.
Išskirtos pagrindinės rezidencinės diferenciacijos dimensijos tarp teritorijų su: 1) ikisovietiniais namais ir daugiabučiais; 2) posovietinio perėjimo laimėtojais ir vienišais pensijinio amžiaus gyventojais; 3) sovietmečiu visuomenėje įsitvirtinusiais gyventojais ir jaunomis, 1981-1990 m. pastatuose susispaudusiomis šeimomis; 4) didesnės nelygybės, polonizuotų ir likusių teritorijų su didesne 1971-1980 m. būstų, 5-14 m. vaikų gausa. Nustatyta, kad 2001-2011 m. Vilniaus centrinė, daugiabučių ir išorinė dalys vystėsi kitaip nei Kauno ir Klaipėdos, o miesto kaimynijų socialinis statusas itin išaugo. Gyventojų profesinė segregacija Vilniuje taip pat reiškėsi intensyviausiai, atsirado naujos kaimynijos su žemo profesinio statuso gyventojais. Atlikus teritorinę tipologiją nustatyti 2-jų geografinių lygmenų — surašymo apylinkių ir seniūnijų-miestų — santykinai homogeniškų teritorijų tipai. Tipai tarpusavyje skiriasi pagal daugiabučių vyravimo laipsnį ir kitus požymius: vidutinį asmenų skaičių būstuose, senėjimo sparta, lenkų tautybės gyventojų, 1971-1980 m. būstų dalį. Remiantis analizės rezultatais atliktas rajonavimas, išryškinti du rezidencinės diferenciacijos regionai: Vakarų-Vidurio bei Rytų Lietuvos, sudaryti iš 18 rajonų pasižyminčių skirtingu centrų ir periferijos santykiu.