Geografijos metraštis, Nr. 57-58, 2024-2025 | DOI: https://dx.doi.org/10.5200/GM.2025.3
Danielius Jurčiukonis
Vilniaus universitetas, Chemijos ir geomokslų fakultetas, Geomokslų institutas,
Geografijos ir kraštotvarkos katedra
Lietuvos geografų draugija
Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VILNIUS TECH), Architektūros fakultetas, Urbanistikos katedra
Įvadas
Šis straipsnis yra tarpdisciplininės meno (menotyrinės) geografijos mokslo šakos pavyzdys, jungiantis geografiją, menotyrą (tiksliau jos šaką – architektūrologiją) ir urbanistiką. Straipsnyje aprašytu tyrimu siekiama prisidėti prie integralių ir tarspecialybinių tyrimų plėtojimų Lietuvoje, nes tyrimas patenka į meno geografijos krypties, tiksliau architektūros geografijos (apimančios geografijos ir architektūrologijos mokslus) interesų lauką.
Meno geografiją galima skaidyti į šiuos jos pošakius: menotyrinė, kuri nagrinėja meną teritorinėje raiškoje bei meno priklausomybę nuo aplinkos; meno struktūros organizacijos, kuri nagrinėja meno infrastruktūros teritorinį pasiskirstymą; percepcinė (suvokiamoji) meno geografija, kuri tiria kraštovaizdį ir kitą geografinę aplinką, naudojant meną kaip tyrimo metodą (Jurčiukonis ir Dumbliauskienė, 2021); taikomoji meno geografija, kai sukauptos meno erdvinės sklaidos žinios interpretuojamos galimo praktinio panaudojimo arba kraštotvarkos aspektu. Meno geografiją galima klasifikuoti ir pagal meno sritis, šakas bei rūšis – čia galima išskirti dailės geografiją, architektūros geografiją, muzikos geografiją, teatro geografiją, šokio geografiją, kino geografiją, monumentaliojo meno geografiją, šiuolaikinio meno geografiją, sakralinio meno geografiją ir kitas. Panašiai kaip su meno rūšimis, ši šaka taip gali būti klasifikuojama pagal laiko dimensiją, kitaip tariant, tiriamojo meno sukūrimo ar paplitimo laikotarpį (meno raidos etapą): priešistorinio meno geografija, antikinio meno geografija, viduramžių meno geografija, moderniojo meno geografija ir panašiai. Įdomu, kad nagrinėjant ankstyvojo ar antikinio meno raidos laiko juostą, dažniausiai periodizacija vykdoma būtent pagal geografinį aspektą, pavyzdžiui – Mesopotamijos menas, Egipto menas, senovės Indijos menas (Gombrich, 2014; Elma, 2021). Pagal mokslinio pažinimo požiūrio arba tyrimo prieigos (angl. approach) aspektą, meno geografiją galima būtų laikyti ir nomotetine, ir idiografine. Pavyzdžiui, nomotetinės meno geografijos tyrimo objektas galėtų būti Europos peizažinės tapybos kūrinių geografiniai dėsningumai ir bendros tendencijos, o idiografinė meno geografija tirtų tai, kuo unikalūs ir išsiskiriantys tam tikro šalies ar regiono dailininkų tapomi peizažai.
Konkrečiai šis darbas apima daug meno geografijos pošakių ir aspektų – pagal meno rūšį tai architektūros geografija (konkrečiau architektūros stilių ar architektūrinės stilistikos), pagal laiko skalę čia persipina keli laiko klodai (nuo viduramžių iki šiuolaikinio meno (architektūros) tendencijų). Savo mokslinio pažinimo prieiga tai yra ir nomotetinis, ir idiografinis tyrimas, nes bandoma tiek rasti bendrąsias architektūros raiškos tendencijas skirtinguose istoriniuose urbanistiniuose kraštovaizdžiuose, tiek atskirai tirti kiekvieną senamiestį bandant pajusti jo „kultūrinį virpesį“ per architektūrą. Iš pagrindinių meno geografijos šakų šiame tyrime atsispindi menotyrinė (per meno kūrinių – statinių išraišką teritorijoje), percepcinė (kraštovaizdžio pobūdis pagal architektūrą) ir taikomoji, nes tyrimo rezultatai yra visiškai pritaikomi praktikoje; darbe mažiausiai paliečiami meno struktūros organizacijos šakos aspektai.
Temos aktualumas. Ši šaka žengia tik pirmus žingsnius Lietuvos mokslo padangėje, todėl atliktų (nors ir negausiai) darbų tęstinumas sustiprina ne tik pačios šakos mokslinę metodologiją, praplečia tyrimų aibę, bet ir prisidės prie šiuolaikinės integruoto mokslo vizijos. Tyrimo naujas požiūrio kampas, mokslinė prieiga, surinktos žinios ir metodologija, tiriant architektūrą bei urbanizuoto kraštovaizdžio teritorijas, gali pasitarnauti paveldosaugos, miesto teritorijų planavimo, kultūros paveldo apsaugos ir tvarkymo, saugomų teritorijų plėtros, kultūrinio kraštovaizdžio apsaugos, kultūrinio turizmo ir kitose srityse. Šiuo metu tai ypač aktualu Lietuvos kompleksinių saugomų teritorijų (nacionalinių ir regioninių parkų) planavime – rengiant planavimo schemas (ribų ir tvarkymo planus). Pagal Saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo taisykles (2023), į valstybinių parkų, kuriuose yra Kultūros paveldo registre išskirtos nekilnojamojo kultūros paveldo vietovės, planavimo schemas turi būti integruoti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialieji planai. Kultūros paveldo vietovių ribos, kuriose saugomos kultūros paveldo vertybės ir kultūrinis kraštovaizdis, turi būti sutapatinamos su architektūriniais ar urbanistiniais draustiniais, o apsaugos ir tvarkymo reikalavimai nurodomi planavimo dokumentų sprendiniuose. Pagal šiuo metu susiklosčiusią praktiką, saugomų teritorijų planavimo dokumentų rengimui daugiausia vadovauja geografai, taigi architektūros paveldo ir istorinio urbanistinio kraštovaizdžio išmanymas geografams tampa dar aktualesnis.
Be to, tyrimas apima ne tik šiai tematikai būdingą menotyrinę analizę, bet jame taikyta ir geoerdvinė (angl. geospatial) analizė bei sukurta unikali architektūros stilių GIS duomenų bazė, kuri vėliau gali būti panaudota ne tik mokslo, bet ir praktiniam interesui. Tema aktuali ir tarptautiniu lygiu, nes viena iš tiriamųjų teritorijų (Vilniaus senamiestis) patenka į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašo vietovę – Vilniaus istorinį centrą. Kita tiriamoji teritorija (Kauno senamiestis) yra gretimybė Kauno modernizmo teritorijai, kuri taip pat neseniai įtraukta į šį sąrašą Pasaulio paveldo komiteto sprendimu, būtent dėl architektūrinio paveldo. Dalis Vilniaus senamiesčio teritorijos yra ir nacionalinė saugoma teritorija – Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas. Gilesnis ir platesnis šių teritorijų ištyrimas yra svarbus Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimui ir saugomų kultūros paveldo vietovių tvarkymui. Ši medžiaga vėliau gali būti naudojama UNESCO Pasaulio paveldo miestų istorinio urbanistinio kraštovaizdžio tyrimams ir kraštovaizdžio vertinimo metodologijos kūrimui.
Šio straipsnio tikslas yra atskleisti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos senamiesčių pastatų architektūros stilių erdvinę sklaidą ir meninę raišką kraštovaizdyje. Tikslui pasiekti yra keliami šie uždaviniai: 1) apžvelgti darbo tematika atliktus mokslinius tyrimus ir teminę literatūrą; 2) sudaryti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos senamiesčių pastatų architektūros stilių duomenų bazę (GIS erdvinių ir atributinių duomenų bazę); 3) sudaryti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos senamiesčių pastatų architektūros stilių sklaidos kartoschemas; 4) atlikti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos senamiesčių architektūros stilių erdvinę ir meninės raiškos analizes skirtingose dimensijose (pagal stilius, raidą, teritorinę sąrangą); 5) nustatyti istorinio urbanistinio kraštovaizdžio teritorinius vienetus (apyrubių lygmeniu) pagal kompleksinės analizės duomenis.
Pažymėtina, kad šis straipsnis supažindina su autoriaus atliktu tyrimu, kuris buvo rengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamos veiklos „Studentų tyrimai semestrų metu“ projektą „Architektūra urbanizuotame kraštovaizdyje: architektūros stilių raiška ir sklaidos ypatumai Vilniaus, Kauno, Klaipėdos senamiesčiuose“ (reg. nr. P-ST-22-84) ir tęstiniu projekto tyrimu – autoriaus rengtu magistro baigiamuoju darbu tokiu pačiu pavadinimu, kuris buvo apgintas 2023 m. birželio 6 d. Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedroje.
Abstract
This article combines the disciplines of geography, art history and urban planning. The aim of this article is to reveal the spatial diffusion and artistic expression of architectural styles of buildings in the historical landscape of the Old Towns of Vilnius, Kaunas and Klaipėda. The paper describes an interdisciplinary research methodology, using architectural historiographical sources, cultural heritage documents and geospatial data analysis. In the study, a database of old town buildings was created in a GIS environment, which shows structured and categorised building styles. The GIS database was used to create maps of the styles of the old towns and to reveal their spatial patterns. The architectural features of each city’s old town are illustrated with photo collages. The final part of the study presents a unique regionalization (zoning) of the historic urban landscape of the studied old towns, which is based on architectural composition, urban structure and other common morphological elements of the landscape.