Geografijos metraštis, Nr. 57-58, 2024-2025 | DOI: https://dx.doi.org/10.5200/GM.2025.2
Dovydas Balčiūnas
Vilniaus universitetas, Chemijos ir geomokslų fakultetas, Geomokslų institutas,
Geografijos ir kraštotvarkos katedra
Įvadas
Biržų r. savivaldybė – periferinė Lietuvos Respublikos savivaldybė šiaurės Lietuvoje, daugiau nei šimtu kilometrų nutolusi nuo bet kurio Lietuvos didmiesčio. Neigiamas migracijos saldo, neigiama natūrali gyventojų kaita, mažėjantis paslaugų prieinamumas atspindi esančias socioekonomines regiono problemas. Siekiant bent iš dalies pagerinti Biržų r. savivaldybės gyventojų ekonominę, socialinę padėtį bei gyvenimo kokybę, yra svarbu analizuoti ekonominės veiklos struktūrą pačiu mažiausiu – seniūnijų ar net gyvenviečių lygiu. Taip galima pastebėti skirtumus tarp atskirų vietovių, išryškinti vyraujančias tendencijas ir šioms vietovėms pritaikyti įvairią būsimos raidos eigą. Todėl siekiant realių pokyčių, analizė savivaldybių lygiu yra netinkama. Be to, analizė lokaliniu lygmeniu gali turėti įtakos ir savivaldybės bendriesiems planams rengti, strategijoms nustatyti, kadangi smulkiausiu teritoriniu lygmeniu atliekami tyrimai, analizės sudaro galimybes pastebėti potencialias plėtros teritorijas ir neišnaudotas galimybes.
Remiantis istoriniais tyrimais, galima nusikelti net į XX a. pradžios Biržų kraštą. Tarpukariu savo monografijos Mūsų Lietuva II tome Bronius Kviklys tyrė ekonominę veiklą Biržų mieste, aplinkinėse teritorijose ar didesnėse gyvenvietėse (Kviklys, 1991). Sovietiniais metais Stasys Vaitekūnas knygoje Gyvenviečių geografija aprašė Lietuvos gyvenviečių sistemas, lėmusias naujos ekonominės struktūros formavimąsi(Vaitekūnas, 1989). Šiuo metu ekonominės veiklos diversifikacijos, ūkio sektorių geografiniai tyrimai smulkiausiu lokaliniu lygiu Lietuvoje nėra dažni, tai dar menkai ištirta sritis. Vienas naujausių tyrimų, kuriame nagrinėjama paslaugų, įmonių kaita, yra Viktorijos Baranauskienės daktarinė disertacija „Socioteritorinė atskirtis Lietuvos retai apgyventose teritorijose“. Čia teigiama, kad sovietmečiu kurta gyvenviečių sistema lėmė tolygiai išvystytą gyvenviečių ir viešųjų paslaugų įstaigų tinklą. Tačiau privačių įmonių tinklas dabartiniu metu yra išsiplėtojęs daugiau veikiant šių dienų demografinei situacijai. Autorė disertacijoje teigia, kad po Nepriklausomybės atkūrimo privačios įmonės, atsižvelgus į gyventojų skaičių, tankį bei paslaugų paklausą, susikoncentravo miestuose ar didesnėse gyvenvietėse. Tačiau palyginus sovietmetį bei dabartinius laikus, pabrėžiama, kad didžiausi paslaugų tinklo pokyčiai vyko Šiaurės rytiniame bei Pietiniame Lietuvos regionuose. Pavyzdžiui, Biržų r. savivaldybėje 2007–2018 m. sveikatos priežiūros įstaigų skaičius sumažėjo 30–40 proc., kultūros centrų 2001–2018 m. – 60–80 proc. (Baranauskienė, 2021). Deja, su panašia situacija susiduria visos postkomunistinės valstybės. 2007 m. Hannah Chaplin bei kitų autorių straipsnyje „Vidurio ir Rytų Europos kaimo ekonomikos įvairinimo kliūtys smulkių Lenkijos ūkių pavyzdžiu“ teigiama, kad Rytų Europos kaimai kenčia nuo prastai išvystytos neūkinės veiklos. Istoriškai Rytų Europos kaimuose yra susiformavęs modelis, kai daugumos kaimiškų gyvenviečių ekonomika daugiausia remiasi tik žemės ūkiu. Ištirta, kad viena pagrindinių priežasčių prastai vykstančios arba visai nevykstančios ekonominės veiklos diversifikacijos yra žemos kaimo gyventojų pajamos bei socialinė atskirtis (Chaplin ir kt., 2007). Lenkijos mokslininkų tyrimus patvirtina 2012 m. Jono Jasaičio ir Valentinos Ratkevičienės mokslinis straipsnis „Kaimo situacijos pokyčiai – vienas iš svarbiausių iššūkių Lietuvos regioninei politikai“, kuriame nagrinėjamos įvykusios bei vykstančios kaimo permainos, kurioms sunku rasti analogą bet kurioje kitoje valstybės viešojo gyvenimo srityje. Autoriai dėl menkos kaimo vietovių diversifikacijos pabrėžia dažnas kaimo vietovių gyventojų bėdas: mažą investicinį kaimo gyventojų pajėgumą, menką perkamąją galią ir šiuolaikinių darbo rinkos reikalavimų neatitinkantį darbingo amžiaus asmenų profesinį pasirengimą. Jie mini ir tai, kad kaimo vietovėse vykstant kolektyvizacijai, mažai dėmesio buvo skiriama kaimo gyventojų verslumui ugdyti, o penkis dešimtmečius trukusi okupacija kardinaliai pakeitė kaimo gyventojų struktūrą, ekonominę veiklą (Jasaitis, Ratkevičienė, 2012).
Šiame straipsnyje yra nagrinėjama ekonominės veiklos diversifikacija atskirose Biržų r. savivaldybės seniūnijose, lyginant 1989 ir 2021 metų duomenis. Toks tyrimų mastelio pasirinkimas leidžia geriau suprasti mechanizmus ir jų priežastis, kurios lemia demografinius bei ekonominius Biržų r. savivaldybės netolygumus. Pagrindinis straipsnio tikslas – įvertinti Biržų r. savivaldybės ekonominės veiklos diversifikaciją 1989–2021 m. laikotarpiu. Tyrimo objektas – ekonominių veiklos rūšių struktūra Biržų r. savivaldybėje.
Abstract
Biržai district municipality is a peripheral municipality of the Republic of Lithuania in northern Lithuania, more than a hundred kilometers away from any big city in Lithuania. The negative balance of migration, negative natural population change, decreasing availability of services reflect the existing socio-economic problems of the region. To at least partially improve the economic, social and quality of life situation of the inhabitants of Biržai district municipality, it is important to analyze the structure of economic activity at the smallest level – at the level of elderships or even settlements. Thus, this article examines the diversification of economic activity in different elderships of Biržai district municipality by comparing the data of 1989 and 2021. The research was carried out with the help of expert interviews, archives, company register data. According to NACE 1.1. classification, legal entities registered in the municipality of Biržai district were divided according to their economic activities and assigned to different elderships according to their registration address. As a result of the investigation, it became clear that the diversification of economic activity in Biržai district municipality did not happen or happened very little in 32 years. In rural areas, the most important economic activity is agriculture, in larger settlements the activity of public services or small service companies, in Biržai city and suburban areas – industry focused on raw materials and low-skilled workers.