Geografijos metraštis, Nr. 54, 2021 | DOI: https://doi.org/10.5200/GM.2021.3
Aldona Baubinienė, Gediminas Vaitkevičius, Regina Morkūnaitė, Artūras Bautrėnas
Gamtos tyrimų centras, Lietuvos istorijos institutas, Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų instituto Kartografijos ir geoinformatikos katedras / Nature Research Centre, Lithuanian Institute of History, Vilnius University, Faculty of Chemistry and Geosciences, Institute of Geosciences, Department of Cartography and Geoinformatics
Įvadas
Straipsnyje pateikiama tyrimų medžiaga apie mažuosius Vilniaus m. upelius, kurie istorinėje praeityje atliko ryškų vaidmenį miesto gyvenime ir jo plėtroje. Vilnius yra įsikūręs paskutiniojo ledyno pakraščio ruože, ties kuriuo vyko sudėtingi gamtiniai procesai, suformavę teritorijos reljefą ir vandenis (Micas, 1958; Vodzinskas, 1960, 1963; Monstvilas, 1976; Guobytė, 2008; Satkūnas, 2010). Traukiantis paskutiniam ledynui, fliuvioglacialiniai vandens srautai išgraužė gilius (20–60 m), terasuotus Neries ir Vilnios upės slėnius, tarnavusius iškrovos zonomis praktiškai visiems vandeningiems žemės paviršiaus horizontams. Šaltiniuoti Neries ir Vilnios slėnio šlaitai davė pradžią daugybei upelių, nuolydžio kryptimi tekėjusių į vandens surinktuvus – Neries ir Vilnios upes, suformuodami daugybę griovų ir raguvų.
Žinių apie „senąją“ Vilniaus m. hidrografiją trūksta, nors atgarsiai istorinėje literatū roje arba miesto planai ir žemėlapiai rodo, kad upelių būta daug. Iš istorinės ir mūsų bendrų tyrimų medžiagos (Jurkštas, 1990; Česnulevičius ir kt., 1995; Valionienė, 2010; Vaitkevičius, 2003, 2010; Vaitkevičius ir kt., 2010, 2013; Vaitkevičius, red., 2014; Baubinienė ir kt., 2014; Morkūnaitė, 2010; Morkūnaitė ir kt., 2014; Morkūnaitė ir kt., 2015; Baubinienė ir kt., 2019) žinome, kad praeityje daugelyje miesto vietų buvo iškasti tvenkiniai, pažemėjimuose telkšojo ežerėliai, iš giliai įsirėžusių Neries ir Vilnios šlaitų sroveno šaltiniai. Viena iš Vilniaus įsikūrimo Neries ir Vilnios santakoje sąlygų buvo teritorijos vandeningumas. Kiekviena tarpukalvė
ir griova turėjo savo upelius, kuriuos dabar primena tik jų vardais pavadintos gatvės: Druja, Vilkpėdė, Vingrė.
Nėra žinių, kad Vilniaus m. gyventojai kada nors būtų nukentėję nuo sausrų arba vandens stokos, išskyrus tuos atvejus, kai trūko geriamojo vandens dėl to, kad miestas XVI a. buvo aptvertas gynybine siena, arba dėl senojo vandentiekio nepajėgumo (Jurkštas, 1990). Vandens telkiniai ankstyvuoju laikotarpiu buvo naudojami gynybiniams tikslams, senosioms Vilniaus įmonėms, visuomenės buitiniams poreikiams tenkinti. Šaltinių vanduo jau XVI a. panaudotas miesto vandentiekiui.
Mažųjų upelių reikšmė miestui neabejotinai didelė. Dar 1893 m. miesto plane pažymėtas upokšnis, ištekantis iš Trijų Kryžių kalno ŠR šlaito, rodo, kad Kreivasis kalnas buvo vandeningas. Tai svarbu vertinant Kreivojo miesto gyvavimo sąlygas (Vaitkevičius, 2010). Patys smulkiausi upeliai išnyko, ir apie jų buvimą galima spręsti tik išnagrinėjus teritorijos kartografinę medžiagą, įvertinus Vilniaus m. ir jo apylinkių gamtines sąlygas, nuogulų sklaidą, reljefo formų transformacijas, gruntinio vandens slūgsojimo gylį ir t. t. Straipsnyje labiau akcentuojama jau išnykusių mažųjų miesto upelių reikšmė.
Šio darbo tikslas – atkurti senojo miesto hidrografiją ir įvertinti jos įtaką miesto plėtrai
ir vystymuisi. Tikslui įgyvendinti suformuluoti šie uždaviniai:
- išnagrinėti Vilniaus m. teritorijos istorinę kartografinę, archyvinę medžiagą ir pateikti žinias apie senąją miesto hidrografiją;
- išanalizuoti nuogulų sklaidą ir vandentėkmių pasiskirstymą miesto teritorijoje;
- atkreipti dėmesį į paviršinių vandenų įtaką pirminio Vilniaus gatvių tinklo susiklostymui ir atskirų teritorijų įsisavinimui;
- charakterizuoti Vilniaus m. plėtros krypties priežastis.
Mažieji upeliai istorinėje praeityje atliko savo vaidmenį, jų pažinimas svarbus ir reikalingas atkuriant buvusį miesto vaizdą bei suvokimą apie ankstesnių laikų sąlygas.
Summary
In this article, we present knowledge about the canalized and forgotten small streams of Vilnius. They have survived in some places of the city, but already with straightened bends, and with a relatively straight bed flowing into the rivers Neris or Vilnia.The natural conditions determined that the city of Vilnius was established in the edge stretch of the last glacier, where complex natural processes took place, forming the relief of the territory and abundant waters in it. It is not known that the inhabitants of Vilnius have ever suffered from droughts or water shortages, except in cases when there was a lack of drinking water due to the fact that the city was surrounded by a defensive wall in the 16th century or due to the weakness of old water supply. Each inter-hill and ditch had its own stream.
In the early period, streams were used for defense purposes, to meet the household needs of society, and for old Vilnius companies. Spring water has been used for urban water supply since the 17th century. From the city plan, which was issued in 1893 (there‘s a stream marked that flows from the Hill of the Three Crosses, the slope of the Northeast), we know that the Curved (Kreivasis) Mountain was watery. This is important while assessing the living conditions of the city, established there.
Vingre stream was one of the most significant streams for the city. After the construction of the city wall, Vingre stream acquired a defensive function. Rivers Vilnia and Vingre „framed” the Old Town. When the old riverbed of Vilnia has decayed, river Vingre „used” its riverbed from the Cathedral Square to the Wrublewski Library and to the confluence with river Neris.
During the study of the lithology of the historical period of Vilnius, based on the location of gravelly rocks, a temporary water flows (former riverbeds) of Vilnius were discovered. These flows are important due to the fact that the first main streets of Vilnius stretched along their routes: Domininkonų-Universiteto (old), Mėsinių-Rūdininkų-Gaono-Universiteto (old), Didžioji-Pilies. Because of these flows, a network of Vilnius streets was formed.
The bed of the river Cedronas is connected with the canal of river Neris. Below the south-western direction of the former Trinapolis Monastery stretches a swampy lowland with several bodies of water located in the valley, extending (from the mouth of the river Cedronas) in a southwesterly direction to the river Neris (at the former University of Education). The origin of these water bodies is linked to the river Neris canal.