Geografijos metraštis, Nr. 49, 2016
Vidmantas Daugirdas, Jolita Šležaitė
Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos institutas, Vilniaus universitetas / LSRC Institute of Human Geography and Demography, Vilnius University
Įvadas
Mokslinių tyrimų, bandančių paaiškinti inovacijų plitimo teritorijoje ypatumus, tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje nėra daug, ypač didelis susidomėjimas kultūros reiškinių difuzijos tyrimais buvo 1960–1975 metais. Dabar inovacijų erdvinės difuzijos tyrimai vėl tampa ne tik perspektyvūs pažintiniu požiūriu, bet ir turi nemažą taikomąją reikšmę. Nacionalinėje „Gerovės visuomenės“ mokslo programoje teigiama, jog Lietuvai yra būdingas žemas inovacinės veiklos lygis dėl nepakankamai efektyvios institucinės infrastruktūros, neišplėtotų mokslinių tyrimų, eksperimentinei (socialinei, kultūrinei) plėtrai skiriamo mažo finansavimo ir apsiribojimo technologinėmis inovacijomis formuojant strateginius inovacijų skatinimo dokumentus (Lietuvos…, 2015). Galima daryti prielaidą, kad būtent dėl šių veiksnių Lietuvoje apie inovacijų difuziją arba kultūros reiškinių plitimą dažniausiai kalbama ir rašoma tik pačiais bendriausiais bruožais, specialių išsamių tyrimų nesiimama. Labiausiai akcentuojama inovacijų reikšmė verslui, įmonėms, taip pat aptariami inovacinės veiklos organizavimo ypatumai ir skatinimo būdai (Kulviecas, 1991; Jakubavičius ir kt., 2003; Keršys, 2008; Ramanauskienė, 2010; Liutkutė, Vijeikis, 2012; Kirstukas ir kt., 2013), analizuojama inovacijų teikiama vertė ir nauda visuomenei, individui (Jurkuvienė, 2001), kaimo bendruomenėms (Butkevičienė, 2009), aptariama inovacijų politika (Bagdzevičienė, Vasiliauskaitė, 2002; Bandzevičienė, 2007; Baležentis, Žalimaitė, 2012; Eriksonas ir kt., 2015).
Vertėtų išskirti kultūrologo A. Andrijausko straipsnį „Difuzionizmas ir L. Frobeniuso lyginamoji istorinė kultūros morfologija“, kuriame autorius apžvelgia pagrindines difuzionizmo mokyklas bei nagrinėja difuzionizmo sąryšį su kultūros ratų teorija (Andrijauskas, 2000), ir kelis apžvalginius skyrius kultūrologijos teorijų raidai skirtose knygose (Andrijauskas, 2001: 295–308; Andrijauskas, 2003: 173–189, 250–258), kuriuose trumpai aptariamas ir žymaus geografo F. Ratzelio indėlis.
Keletas įvairių kultūros reiškinių, inovacijų difuzijai skirtų studentų darbų parengta ir apginta Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedroje (Davidonis, 1998; Tonkalytė, 1999; Stančikaitė, 1999; Paltanavičiūtė, 2000; Vinciūnaitė, 2010; Milutytė, 2013; Mineikaitė, 2013). Juose mėginta pagvildenti politinės, religinės įtakos, netradicinės žemdirbystės, nusikalstamumo, greitojo maisto restoranų plitimo klausimus, įvertinti verslo inovacijų įtaka regionų vystymuisi. 2016 m. apgintas J. Šležaitės magistro darbas „Lietuva Europos inovacijų difuzijos erdvėje“, kuriame aptariami ir inovacijų erdvinės difuzijos modeliai (Šležaitė, 2016)1. Tačiau mokslinių kultūros ar inovacijų difuzijos geografijai skirtų publikacijų yra nedaug (Daugirdas, 2007). Kultūros reiškinių, arba inovacijų, difuzija – tai procesas, reikalaujantis daugelio mokslų žinias integruojančių tyrimų. Geografijai čia turėtų priklausyti prioritetas. Bet, deja, Lietuvoje kultūros difuzijos tyrimai beveik nėra plėtojami.
Šio straipsnio objektas – teoriniai inovacijų difuzijos modeliai, tikslai – paskatinti teorinius ir empirinius kultūros reiškinių plitimo tyrimus Lietuvoje, atskleisti inovacijų difuzijos modelių raidą, jų panašumus ir skirtumus.
Abstract
The diffusion of innovation or cultural phenomena was discussed in Lithuanian scientific literature only in quite broad sense, while there were no specialised investigation in this field. The master thesis „Lithuanian in the field of innovation diffusions of Europe“ was defended in the Department of Geography and Land Management of Vilnius University by J. Šležaitė in 2016. The thesis analysed existing models of diffusion as well (Šležaitė, 2016). The part of the thesis was used for the preparation of this paper. The following paper devoted for the analysis of diffusion of innovations in Lithuania ir the context of EU is under preparation and should be published in the nearest future.
The main purpose of the article is to introduce the methodological problems of cultural diffusion geography. For this reason, there were given the reviews of diffusionism theories and innovations‘ diffusion models (T. Hagerstrand, P. Haggett, E. M. Rogers, F. M. Bass, J. Friedmann, K. Puzanov), also it was pointed out their similarities and differences. Eventually, the geographical innovations‘ diffusion conception was discussed in this article.
Despite the fact that diffusionism has already started to lose its positions in the middle of the second decade of the 20th century, the main diffusionism directions/schools (geographical, „culture circles“, English, USA) did the most important role in the recognition process of the cultural diffusion. Besides this, the new as compensational spatial diffusion researches wave is developing in Russia. The previous achievements and the latest researches are often used by many historians, sociologists, culturologists, economists.
Some of the innovations‘ spatial diffusion models, which were discussed in the article, reveal the most important methodological problem – lack of complex approach. Mostly, it is watching to the diffusion process from that scientific side which is represented by author. Innovations‘ diffusion models of T. Hagerstrand, P. Haggett, E. M. Rogers, F. M. Bass, J. Friedmann and K. Puzanov show how complicated and miscellaneous is innovations‘ diffusion which weightily affects the developing process of countries and territories. The models of T. Hagerstrand, P. Haggett, J. Friedmann and K. Puzanov are especially significant for cultural diffusion geography, meanwhile sociological E. M. Rogers and F. M. Bass models are valuable as giving additional comprehension of spatial diffusion process. Besides this, it could be stated that in the modern with various connections related world the importance of diffusion models changes – the significance of distance and direct contacts is decreasing.