Geografijos metraštis, Nr. 50, 2017
Melvinas Shor, Donatas Burneika
Vilniaus universitetas, CHGF Geomokslų institutas, Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos institutas / Vilnius University, CHGF Institute of Geosciences, LSRC Institute of Human Geography and Demography
Įvadas
Diskusijos emigracijos reiškinių Lietuvoje tema vyksta tiek mokslinėje, tiek populiarioje spaudoje, dažniausiai akcentuojant neigiamas šio reiškinio pasekmes. Itin didelė emigracija iš Lietuvos ir periferinių regionų tuštėjimas dėl vidaus emigracijos į didžiuosius miestus, ypač Vilnių, yra dvi pagrindinės temos, sulaukiančios beveik vien negatyvių vertinimų. Akivaizdu, kad abu šie procesai sukelia ir negatyvių pasekmių Lietuvos socialinei raidai, tačiau kyla dėl objektyvių priežasčių. Nors neigiamos šių procesų pasekmės yra pastebimos (Daugirdas ir kt., 2013), patys procesai vargu ar gali būti vertinami išimtinai neigiamai. Dar didesnių neigiamų pasekmių turėtų migracijos reiškinių nebuvimas besikeičiančioje ekonominėje ir socialinėje Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) struktūroje. Nors patys procesai yra natūralūs ir iš esmės neišvengiami, tačiau tikėtina, kad jie, jei būtų racionaliai valdomi, galėtų būti ne tokie intensyvūs ir turėti kitokias socialines ir geografines charakteristikas. Kita vertus, duomenys apie šių procesų apimtis yra gana netikslūs (tai įrodo staigūs emigruojančių asmenų skaičiaus svyravimai, pasikeitus, pavyzdžiui, gyventojų apmokestinimo principams), o patikimų duomenų apie jų vidinį teritorinį pasiskirstymą yra mažai. Daugiausia mokslinių darbų vienaip ar kitaip nagrinėja tarptautinės emigracijos reiškinius (Sipavičienė, Stankūnienė, 2011; Damulienė, 2013; Rudžinskienė, Paulauskaitė, 2014; Aidis, Krupickaitė, 2007), tuo tarpu vidaus migracijų kryptims ir jų poveikiui skiriama gerokai mažiau dėmesio (Ubarevičienė, van Ham, 2017; Burneika ir kt., 2014, Juškevičius, 2015; Kuliešis, Pareigienė, 2011).
Išsamiausiai vidaus migracijų kryptis nagrinėjo R. Ubarevičienė (2016), kurios straipsnyje pateikti būtent su trimis didžiaisiais miestais susiję migraciniai srautai. Remiantis 2011 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, iliustruotos pagrindinės gyventojų migracijos kryptys per metus iki gyventojų surašymo. Ji taip pat atskleidė, kad migracijos srautai yra selektyvūs ir į miestus atvyksta aukštesnį išsilavinimą, geresnius darbus turintys ir jaunesni gyventojai, nei iš jų išvyksta (Ubarevičienė, van Ham, 2017).
Šis straipsnis skirtas vidaus migracijos reiškiniams, kurie sulaukia nepalyginamai mažiau dėmesio tiek mokslinėje, tiek populiarioje spaudoje. Siekiama atsakyti į klausimą, kokią įtaką emigracijos srautų kryptims iš savivaldybių turi trys metropoliniai Lietuvos miestai – Vilnius, Kaunas ir Klaipėda. Ankstesni tyrimai atskleidė, kad tik šių miestų įtaka migraciniams srautams stebima toliau nei artimiausiose jiems savivaldybėse (Burneika, Ubarevičienė, 2013). Nors tiek vidaus, tiek tarptautinė migracija didele dalimi susijusios su tomis pačiomis priežastimis, tačiau pastaroji šiuo atveju trumpai bus aptariama tik vidaus migracijos kontekste. Straipsnyje siekiama nustatyti trijų didžiųjų Lietuvos miestų migracinius regionus ir jų kaitą XXI amžiuje. Atliktas tyrimas leis atskleisti svarbiausius socialinių santykių erdvinės dimensijos bruožus, realią Lietuvos gyvenviečių struktūros pokyčių kryptį ir besiformuojančią jos hierarchinę struktūrą. Migracinių srautų analizė leis prognozuoti tiek didžiųjų miestų, tiek periferinių savivaldybių vystymosi perspektyvas.
Straipsnyje daugiausia nagrinėjama Lietuvos gyventojų nuolatinės gyvenamosios vietos pokyčius atspindinti vidaus migracija. Nedaug dėmesio skiriama geriau pažintai užsienio migracijai ir šiek tiek kitokį pobūdį turinčiai švytuoklinei (kasdienei) migracijai, kurios XXI a. turėjo aiškią tendenciją augti dėl stipriai padidėjusio gyventojų mobilumo.
Šio straipsnio objektas – trijų didžiųjų Lietuvos miestų formuojami migraciniai regionai. Pagrindinis darbo tikslas – pagal gyventojų migracijos teritorinės raiškos rodiklius nustatyti trijų didžiųjų Lietuvos miestų migracinius regionus ir jų kaitą XXI amžiuje. Siekiama nustatyti teritorijas, iš kurių daugiausia gyventojų išvyksta į vieną iš šių miestų. Toks tyrimas taip pat leidžia daryti išvadas apie šių miestų funkcinių regionų ribas, nes gyventojų migracija yra susijusi ir su kitokio pobūdžio funkciniais ryšiais.
Funkciniai miestų regionai skiriami tik pagal migracijos duomenis nėra absoliučiai tikslūs, tačiau šis ryšys, daugelio autorių nuomone (Hall ir Hay, 1976; Parr 2005), yra vienas svarbiausių apibrėžiant miestų funkcinius regionus. Migracijos gana gerai atspindi tam tikro miesto trauką, jo įtaką konkrečioje teritorijoje ir miesto ekonominį dominavimą. Migracijos reiškiniai dažniausiai aiškinami ekonominėmis priežastimis. Remiantis neoklasikine ekonomikos teorija, gyventojų migraciją daugiausia sukelia nedarbo lygio ir (ar) darbo užmokesčio skirtumai (Stark, Bloom, 1985). Nėra abejonių, kad ekonominiai motyvai yra vieni svarbiausių veiksnių gyventojams priimant migracinius sprendimus, nors pats reiškinys yra gerokai sudėtingesnis, ir vien ekonominiais veiksniais ir racionaliu elgesiu jo paaiškinti negalima (Blau, Duncan, 1973; Ley, 1977). Pagrindiniai migracijos srautai formuojasi iš vietų, kuriose trūksta gerai apmokamo darbo, į regionus, kur darbo jėgos paklausa ir darbo užmokestis yra aukštesni. Žinant darbo užmokesčio ir užimtumo skirtumus Lietuvoje, galima prognozuoti, jog būtent trys didieji Lietuvos miestai bus pagrindiniais gyventojų traukos centrais. Remiantis šia hipoteze, didžiausi ir dominuojantys visoje šalyje vidinės migracijos srautai turi būti nukreipti į Vilnių, kuris išsiskiria aukščiausiu darbo užmokesčio lygiu ir sparčiausia ekonomine plėtra.
Gravitaciniai modeliai, kaip ir pirmasis W. R. Toblerio (1970) geografijos dėsnis, prognozuoja, kad šie srautai turėtų priklausyti ir nuo teritorijos padėties pagrindinių traukos objektų atžvilgiu. Dėl šios priežasties mes galime kelti hipotezę, kad Kauno ir Klaipėdos miestai turėtų vaidinti santykinai svarbesnį vaidmenį atitinkamai vidurio ir vakarų Lietuvos regionuose, tuo tarpu Vilnius turėtų būti svarbiausiu traukos centru rytų Lietuvoje ir savivaldybėse, nutolusiose nuo visų trijų centrų. Vis dėlto lieka neaišku, kaip toli siekia kiekvieno didmiesčio įtakos zona ir kaip jos kinta laike. Šiame skyriuje būtent ir bus bandoma atskleisti tas teritorijas, kuriose Kauno ir Klaipėdos miestai yra patrauklesni migracijų centrai nei Vilnius.
Abstract
The problem of emigration is topical in Lithuania but the main attention is paid to foreign emigration flows. The internal migration is the main focus of this paper, which tries to reveal the main spatial trends of redistribution of population inside the country and to find out the role of metropolitan cities here. Authors analyse changing emigration from Lithuanian municipalities to the main metropolitan cities of the country. Multinodal urban structure of the country did not help to ensure even economic development and as a consequence settlement system of the country starts to change adopting to the new reality. Migration is the main process of this adoption and metropolitan cities are the main hotspots of this change. Number of migrants and amounts of redistributed income tax have been used for the revelation of migration flows from all municipalities to Vilnius, Kaunas and Klaipėda. The volumes of inner migration flows was constantly growing since 2004 till 2016, especially those directed to the capital city. The intensity of migrations to the metropolitan cities depend on location of a municipality and flows of emigrants drop fast with the distance. Municipalities, which are located far from all metropolitan cities have the strongest relations with Vilnius but these relations are weak (Vilnius attracts less than 10 % of all emigrants) and foreign emigrations are more intensive. The centralisation processes are very well expressed and the role of Vilnius in various fields of social and economic life is increasing. The findings, however, show that notwithstanding the growing dominance of Vilnius, the country withholds multi nodal development as Kaunas and Klaipeda continue to play role of interregional development centres concentrating better paid jobs and residents there as well. On the other hand, peripherization processes overtake remaining country, which is losing population at an impressive pace. Though in many cases the main cities play positive role directing their emigrants to municipalities located close to them, but more
peripheral regions have very weak possibilities to reverse ongoing processes of depopulation in the
near future.