Geografijos metraštis, Nr. 52, 2019 | DOI: https://doi.org/10.5200/GM.2019.4
Viktorija Baranauskienė
Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos institutas / LSRC Institute of Human Geography and Demography
Įvadas
Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, valstybėje prasidėjo dideli gyventojų skaičiaus pokyčiai (emigracija, gyventojų senėjimas, tuštėjantys regionai ir kt.). Panaši tendencija pastebima ir kitose Europos šalyse, ypač Baltijos šalyse (Berzins, Zvidrins, 2001; Burneika ir kt., 2013; Ubarevičienė, 2018). Lietuvoje mokslininkai daug dėmesio skiria tiek miesto (Ubarevičienė, 2014; Burneika ir kt., 2017), tiek kaimo (Daugirdas ir kt., 2013; Kriaučiūnas, 2013, 2018; Kriaučiūnas ir kt., 2013, 2014) ar šalies gyventojų regioninei kaitai (Ubarevičienė, 2016), miestiškos gyvensenos sklaidai (Krupickaitė, 1999), tačiau jų darbuose daugiausia kalbama apie gyventojų pokyčius ir jų įtaką miestų raidai – trijų didžiųjų miestų formavimąsi ir priemiestinių zonų išskyrimą, periferinių regionų formavimąsi, bet detaliau neanalizuoti ir nevykdyti darbai Lietuvos urbanizacijos tipams išskirti. Kaip jau minėta, Lietuvoje koncentruojamasi į trijų metropolinių – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos – regionų išskyrimą (išskirti miestai su priemiesčiais) (Burneika ir kt., 2017), taip pat daugiau dėmesio kreipiama kaimiškoms teritorijoms savivaldybių ir seniūnijų lygmeniu nustatant retai apgyventas teritorijas (Marcinkėnaitė, 2001, 2003; Daugirdas, 2002; Daugirdas ir Baubinas, 2007; Daugirdas ir kt., 2013; Baranauskienė ir Daugirdas, 2017, 2018). Kiti autoriai bandė suskaičiuoti, kiek 2015 m. buvo kaimiškų ir miestiškų seniūnijų (Kriaučiūnas ir kt., 2016), paprasčiausiai atsižvelgdami į toje teritorijoje dominuojantį gyvenvietės tipą, be to, jau minėtas retai apgyventas teritorijas bandyta skirstyti pagal tai, kur yra įsikūręs seniūnijos administracinis centras (Kriaučiūnas ir Daugirdas, 2013). Platesnio pobūdžio darbai atlikti savivaldybių teritoriniu lygmeniu, suskirstant savivaldybes pagal kaimiškumo lygmenis (Melnikienė ir kt., 2011; Vidickienė ir kt., 2012) arba urbanizacijos lygį išskiriant apskričių lygmeniu (Čaplikas ir Michailovaitė, 2003).
Spaudoje vis dažniau diskutuojama apie miesto savivaldybių norą prisijungti tam tikras teritorijas (Biržietis, 2019a, 2019b; Jačauskas, 2019) ir kaimiškoms seniūnijoms suteikti miesto statusą. Kalbant apie tam tikrų teritorijų (pvz., seniūnijų) prijungimą, būtina atsižvelgti į teritorijos geografinę padėtį, demografinę, socialinę, ekonominę situaciją ir pan. Teritorijų prijungimas reiškia teritorijos statuso, tipo pakeitimą (pvz., tam tikra kaimiška teritorija prijungiama prie miesto ir įgauna miesto statusą). Taigi seniūnijų (LAU-2 lygmuo) tipologizavimas leistų suskirstyti teritorijas pagal ypatybes, kurios būdingos miesto arba kaimo tipo teritorijai. Taip pat išskirti seniūnijų urbanizuotų ir neurbanizuotų teritorijų tipai leistų Lietuvos statistikos departamento „kaimo“ ir „miesto“ gyventojų duomenis pateikti tikslesnius, nes šiuo metu gaunamas „iškreiptas“ vaizdas. Lietuvos statistikos departamentas augančių didžiųjų miestų priemiestinių teritorijų gyventojus priskiria prie „kaimo“ gyventojų tipo, kurie dažniausiai naudojasi miesto infrastruktūra, jų gyvenimo būdas yra miestietiškas, o priemiestinės teritorijos tampa jų tik „miegamaisiais rajonais“ (Burneika ir kt., 2017), todėl pateikiami realybę neatspindintys duomenys. Be to, sudaryta urbanizuotų ir neurbanizuotų seniūnijų struktūrinių vienetų tipologija prisidėtų ir prie rinkiminių teritorijų formavimo, kurios kaskart Vyriausiosios rinkimų komisijos peržiūrimos prieš rinkimus, ribos sudaromos atsižvelgiant į gyventojų atstovaujamumo interesus, gyventojų skaičių ir kitus aspektus (Lietuvos Respublikos vyriausioji…, 2015, 2019).
Šiame straipsnyje sudaryta urbanizuotų ir neurbanizuotų seniūnijų struktūrinių vienetų teritoriniu lygmeniu tipologija galėtų būti naudojama įvairiems kaimo politikos tikslams, pasak D. Vidickienės ir kitų autorių (2012), klasifikavimas gali prisidėti sprendžiant tokias pagrindines sritis: „teritorinio planavimo politikos (žemės konsolidavimas, gyvenviečių išplanavimas); žemės ir kito nekilnojamojo turto naudojimo reglamentavimas ir apmokestinimas bei vietinio biudžeto formavimo sprendimams; ekonominei-socialinei politikai (užimtumas, nedarbas, skurdas); policentrinio valstybės vystymo (aprūpinimas viešosiomis paslaugomis, transporto ir informacinių technologijų infrastruktūros tobulinimas); paramos „iš apačios“ priimamiems regiono valdymo sprendimams; kaimo rekreacinių ir kultūrinių pranašumų panaudojimo didinimui“ (Vidickienė ir kt., 2012, p. 33) ir kitiems moksliniam darbams (miesto ir kaimo tipo teritorijų analizei, tolesniam teritorijų kategorizavimui, „grynai“ kaimiškų retai apgyventų teritorijų analizei ir kt.).
Šio tyrimo tikslas – sukurti metodiką, kuri leistų atskirti kaimiškas, miesto požymiais nepasižyminčias, teritorijas seniūnijų lygmeniu (LAU-2 lygmuo). Todėl reikėjo: 1) apžvelgti Kaimiškų teritorijų identifikavimo problema: Lietuvos seniūnijų atvejis miesto ir kaimo sampratas; 2) apžvelgti Lietuvos apgyvendinimo struktūros transformacijas; 3) atlikti gyventojų skaičiaus kaitos analizę seniūnijose 2001–2018 m. laikotarpiu.
Daroma prielaida, kad dabartiniam Lietuvos gyventojų teritoriniam pasiskirstymui ir naujų urbanizuoto (miesto) tipo teritorijų formavimuisi įtakos turėjo sovietmečiu dirbtinai sukurta apgyvendinimo sistema, kuri buvo nukreipta į policentrinį regioninių centrų plėtojimą, laikui bėgant jis nepasiteisino, gyventojų traukos centrais tapo trys didžiausi miestai su priemiestinėmis teritorijomis, o didesnė šalies dalis tapo periferinėmis teritorijomis, išskyrus teritorijas, esančias aplink mažesnius miestus. Autorė tikisi, kad sudaryta urbanizuotų ir neurbanizuotų teritorijų tipologija atskleis dabartinę gyventojų teritorinę diferenciaciją ir padės ateityje geriau interpretuoti gautus statistinius duomenis apie miesto ir kaimo tipo gyventojus.
Tyrimas atliktas kiekybiniais metodais, naudojant VĮ Registrų centro duomenis apie gyventojų deklaruotą gyvenamąją vietą, kartografinės ir loginės analizės bei sintezės metodais. Straipsnis pradedamas miesto ir kaimo samprata, toliau pristatomi tyrimo duomenys ir metodai, aptariama Lietuvos apgyvendinimo struktūros transformacija ir gyventojų skaičiaus kaita Lietuvoje 2001–2018 m., kuri yra viena iš pagrindinių rodiklių urbanizacijos lygiui nustatyti. Pabaigoje pristatoma sudaryta Lietuvos seniūnijų urbanizacijos lygio teritorinė diferenciacija ir straipsnis baigiamas išvadomis ir apibendrinimu.
Abstract
After regaining its independence, Lithuania underwent major transformations in the structure of its settlement system, which was inevitable due to the changing structure of the economy and society. The transformations had very polarised consequences as more than two-thirds of the country’s territory is rapidly losing its population as well as commercial and public services. It is especially evident in peripheral rural areas. The inhabitants of such areas potentially face exceptional problems and therefore require special attention and development measures. Lithuania must have regional policy, which must be different in areas with different levels of urbanization. The methodology used in this paper helps to simplify the determination of rural peripheral areas spatially excluded from the service networks of urban centres. It helps to define areas where problems of socio-territorial exclusion should be particularly relevant.
The division of the country into urbanized and non-urbanized has been implemented using empirical analysis of data on population change in elderships in 2001 – 2018. The typology of LAU 2 regions was based on 3 main criteria: formal status of the area (urban vs rural), the location of the area in relation to urban centre and trends of change of the number of population in formally non-urban areas in 2001-2018. We found, that territorial differentiation into urbanized and non-urbanized areas perfectly reflects „centre-periphery” model, though Lithuania withhold polycentric character of development.
Three central urban regions – Vilnius, Kaunas, and Klaipėda act as major growth poles, while remaining country is shrinking fast. On the other hand, even smaller and decreasing urban centres are spatially expanding and changing rural areas around them. As a consequence number of population is growing in suburban regions. According to the research, 244 elderships that occupy about 36% of the total area of the country, are classified as urbanized areas (it inhabits 83% of the population); the rest 312 of the elderships are classified as rural peripheral areas. This periphery covers some 64% of the country’s territory and inhabits around 17% of its population. Thus, the majority of the population is concentrated in urbanized (urban) areas, while less than one fifth live in shrinking non-urbanized (rural) areas. More importantly, urbanization processes in Lithuania is going on. Non-urbanized (rural) elderships has lost the highest proportion of their population (some 16%) in 2001-2018, while number of population in urbanized areas was growing. In other words, the differentiation of Lithuania on the urban-rural axis continues and the country settlement system becomes more similar to that of Western European countries, which have not experienced command economy and sewer top–down transformations of urban networks.
It can be argued that the established typology of the level of urbanization of territories does not strictly distinguish urban and rural areas, as this would not be possible even with more reliable data, which is not available at the eldership level. However the methodology clearly indicates major trends and major areas of change. Though the proposed methodology does not help to identify the exact processes of rural – urban transformations, but it helps to identify areas, which are left behind and are facing the most serious problems related to population shrinkage. Socio-territorial exclusion should be major threat namely for residents of those areas as population shrinkage is inevitable followed by the shrinking service networks, what damages life quality in those areas. The identified rural areas will also serve as the geographical basis for further research by the author of this article, addressing the problems of sparsely populated areas.