Geografijos metraštis, Nr. 49, 2016
Filomena Kavoliutė
Vilniaus universitetas / Vilnius University
Įvadas
Kraštovaizdis, kaip ir žmonės, turi atmintį. Daugianaris gamtinių ir kultūrinių (arba tik gamtinių) elementų junginys, būdamas vienodas struktūra, yra be galo įvairus, tai lėmė individualūs vietovių vystymosi procesai, kuriuos įtakojo visuomenės veikla ir sugyvenimas su gamta. Apibūdinimas be galo labiau tinka kalbant apie jo globalinę įvairovę, nes pereinant prie regioninio, rajoninio lygmens, ta įvairovė sumažėja, tačiau net ir lokaliame lygmenyje kraštovaizdis nėra vienodas. Išlaikydamas prigimtinius bruožus ir raidą liudijančius požymius, kraštovaizdis įgyja atmintį. Natūrãlios ir pakitusios gamtovaizdžio komponentų savybės, dabartinės visuomenės ūkinės ir dvasinės veiklos ženklai, ar buvusios veiklos likučiai – visa tai yra kraštovaizdyje sukauptosios žinios, kurias galima „perskaityti“.
Apie kultūrinio kraštovaizdžio lyg atverstos knygos skaitymą pirmasis prabilo J. B. Jacksonas (1951), o W. G. Hoskinsas (1955) pirmasis aprašė Anglijos kraštovaizdžio raidą (Meining, 1979). Trečiame šios knygos „The making of the English landscape“ leidime jis priminė: „kad viskas kraštovaizdyje yra labiau sena, nei mes manome“ (Hoskins, 1985). Prasidėję modernūs tyrimai daugelyje Vakarų šalių plėtojosi gilinantis į kraštovaizdžio, kaip kultūrinio ir istorinio darinio, atmintį (Robertson, Richards, 2003; Wallach, 2005; Taylor, 2008 ir kt.). Kitose šalyse tęsiami kraštovaizdžio, kaip sociogeninės ir gamtinės ekosistemos, tyrimai (Николаев, 2005; Харитонова, 2013 ir kt.). Lietuvos kraštovaizdžio aprašymas pasirodė XX a. 8 dešimtmetyje (Basalykas, 1977). Pristatyta gamtovaizdžio įvairovė ir kultūrinimo raidą atspindintys svarbiausi kultūriniai elementai – gyvenvietės ir keliai. Vėliau A. Basalykas įvardijo svarbiausius socialinius veiksnius, įtakojančius kraštovaizdžio raidą – formuojančius „kultūrinį krašto rūbą“ (Basalykas, 1986).
Kraštovaizdžio įsimenamoji geba išplaukia iš jo struktūros daugianariškumo. Paviršinėse litogeninio pamato uolienose betarpiškai kaupiasi žinios apie žmonių veiklą. Tai visų pirma artefaktai – archeologinis paveldas, be kurių, ypač menančių seniausius laikus, neįmanoma nustatyti kraštovaizdžio kultūrinimo pradžios nei tolesnės jo raidos. Lietuvos archeologinis paveldas periodiškai skelbiamas archeologinių tyrinėjimų ataskaitose, aptariamas mokslinėse publikacijose (Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje, nuo 1948; Lietuvos archeologija, nuo 1979); apibendrintas Lietuvos archeologijos atlase (1974–1977), papildytame Lietuvos piliakalnių atlase (2005), Kultūros vertybių registre (http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search) bei kitose šios srities publikacijose. Tai būtinos ir neįkainojamos žinios kultūrinio kraštovaizdžio interpretacijoms (Kavoliutė, 2000; Tučas, 2012).
Litogeninio pamato uolienos, reljefas teikia žinių apie jo formavimosi sąlygas, epigenetinį performavimą ir apie antropogeninę veiklą. Pelkių nuogulose, upių sąnašose, kitose uolienose, taip pat ir pačiose reljefo formose užrašyti kraštovaizdžio raidos liudijimai. Tai įvardijama kaip geologinė, klimatinė ir antropologinė kraštovaizdžio atmintis (Brierley, 2010). Geologiniais, paleobotaniniais, archeologiniais tyrimų metodais išaiškinama vis daugiau Lietuvos vietovių, regionų kraštovaizdžio ankstyvųjų raidos bruožų (Kabailienė, 2006; Kunskas, 2005; Ar tikrai, 2001; Stančikaitė ir kt., 2004; Akmens amžius Pietų Lietuvoje, 2001 ir kt.).
Išskirtine įsimenamąja geba pasižymi dirvožemis. Jo atmintis taip pat keliabriaunė: litogeninė, evoliucinė, šiuolaikinė (Таргулян, 2008). Dirvožemis ,,įsimena“ tiek profilio (dirvožemio individualaus kūno – pedono) struktūra, savybėmis, tiek visos dirvožemio dangos struktūra. Gebėjimas fiksuoti ne tik gamtinių sąlygų, bet ir antropogeninės veiklos įtaką, tarnauja svarbiu liudijimu apie kraštovaizdžio raidos istoriją (Редкин и др., 1996; Гольева, Зазовская, 2008; Švarcaitė, 1974; Kavoliutė, 1997).
Su kraštovaizdžiu susijusių prisiminimų, vaizdų, vardų ar aprašymų panaudojimas jo raidos tyrimams yra bene jauniausia kraštovaizdžio tyrimų kryptis – socioantropologinė (Fehér, Füleky, 1999; Stewart, Strathern, 2003; McLean, 2003, Machar, 2014, kt.), nes kraštovaizdis betarpiškai susijęs su visuomenės dvasine raiška, jos istorine raida, atsispindinčia ne tik materialiais objektais, bet ir jį papildančiu mentaliniu-dvasiniu lauku, sukurtu sėsliai iš kartos į kartą vietovėje gyvenančiųjų(-usiųjų). Pats kraštovaizdis didele dalimi prisideda prie dvasinio lauko formavimo, nes kiekvienas žmogus jį jaučia individualiai, todėl pasakojimai, prasmės, piešiami vaizdai būna skirtingi. Lietuvoje apie kraštovaizdžio informacinį lauką (intelektualinį-dvasinį klodą) užsiminta praėjusiame amžiuje (Gudelis, 1968; Kavaliauskas, 1991), dvasinė kultūra įvardyta kaip svarbus kraštovaizdžio formavimą įtakojantis faktorius (Basalykas, 1986), bet tyrimai šia kryptimi beveik nevykdomi (Kavoliutė, 2009; Kavoliutė, 2014).
Kraštovaizdis pasižymi išskirtine geba „pasakyti“ gerokai daugiau, negu „pasako“ pavieniai jo komponentai kiekvienas atskirai arba yra išlikę visuomenės atmintyje. Tuo pasireiškia kraštovaizdžio fenomenalumas (Tilly, 1994). Kartais tas iškalbingumas stulbina, kai sugretinus įvairius požymius paaiškėja, kiek daug informacijos apie paleogeografinę ir kultūrinę raidą slypi jame, tik dažnai į tai neatkreipiame dėmesio, nemokame to suprasti. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti Tverų apylinkės kraštovaizdžio bruožus, saugančius informaciją apie jo paleogeografinę ir kultūrinę raidą. Tai viena įdomiausių vietovių geomorfologiniu, taip pat ir istoriniu požiūriu Lietuvoje.
Abstract
Not only people but also landscapes have memory, which is acquired by preservation of the natural features and evidences of their evolution. The anthropogenic components – evidences of economic and spiritual human activity and vestiges of the former human activities, as well as the natural or in many ways transformed features of natural landscape components are knowledge accumulated by a landscape. The “eloquence” of the landscape sometimes is striking because it may tell much more than its isolated components or the evidences preserved in human mind. This is a manifestation of landscape phenomenality. The idea that landscapes may be read as open books appeared in the middle of the 20th century in the countries with deep landscape research traditions.
A complex analysis of the landscape under consideration was performed through combination of the data obtained during expeditions and archaeological and historical data. Based on the soil data, a map of the types of soil rocks and soil moisture was compiled (Fig. 1). It contains information on the lithological composition of the areas of normal moisture and shows the areas of elevated soil moisture. In addition, based on the soil data, a map of soil erosion intensity (Fig. 9) was compiled plotting the distinguished areas of different degrees of erosion. Soil classification is given in Table 1. The research was based on the old Lithuanian soil classification system. According to the new classification, the territory is predominated by eroded Albeluvisols (J2v) and Regosols (N2, JvN). Cosmic images were used for investigation of landscape mosaic (http://www.maps.lt). The informational (intellectual–spiritual) field of the landscape was investigated by survey method. The older inhabitants of the Tverai neighbourhood were asked to tell what they know about the place-names. In addition, the questionnaires supplementing the Lithuanian Toponyms published in 1935 were studied and their preliminary overview was made.
The difference between the lowest and highest points of the land surface within the 3 km long area is 90 m. The surface of the hill terrain is dissected by glacifluvial incisions. One narrow 15 m deep incised Pilsupis valley descents from the hill to the borough where it forks off forming a branch of the same depth. The incised valley and its branch cut off a big steep-sloped hill (Fig. 2). The Tverai borough is situated on a big swell in the depression at the hill bottom. The borough once had been surrounded by wet and bog soils forming a wet springy terrain. Later, these soils were drained. Yet there remain questions why the borough was established in the unfavourable natural environment and whether it could be the town of the most influential Samogitian duke in the 13th century. Historians have doubts related with the duke’s town but agree that namely this locality was mentioned in the historical sources. A rich burial dated to the 13th century was uncovered in the terrace near a steep-sided relict hill in the borough environs. Two kilometres east of the borough there is a hillfort and still farther there is a burial ground dated to the 2d–5th centuries AD and one more hillfort (hypothetical).
Evaluation of the degree of erosion showed that the most strongly eroded soil areas coincide with the lay of the burials from the first millennium AD and are indicative of the old cultural centres (Fig. 9). It should be pointed out that two streams in the Tverai environs are called Castle streams: the one at the Lopaičiai hillfort and the other flowing along the incised valley at the Tverai borough. This fact prompted and even closer look at the soils in the steep-sided hill. Descriptions of eroded soils revealed that the arable layer contains higher content of humus (blackish colour and crumby granular structure) what can be related with the remains of the cultural layer. These features allow assuming that the area used to be a seat of an ancient town/castle (Fig. 8). On the other bank of Pilsupis there are remains of the former manor suggesting that its location was chosen because of the neighbourhood of the town/castle. After the building of the manor (establishment of serfdom), the local inhabitants might have been moved from the terrace to the the wet terrain at the hill bottom where, according to historical data, a heathen shrine used to stand which was later replaced by a Catholic church. The hypothesis could be verified by archaeological exploration.
Palynological and carbon analysis of the previously investigated small bog confirmed its existence in the landscape since the Late Glacial. This proves that the field system comprising the landscape mosaic, i.e. the network of natural biotopes confined to relief, is a very old naturally formed ancient landscape component (Figs 10 and 11). One can feel a correlation between this landscape component and spiritual life of its sedentary inhabitants. This feeling is strengthened by the fact that many place-names are diminutive.
Conclusions:
- The archaeological heritage of the Tverai environs is in correlation with anthropogenically very strongly affected soil areas (two of three). The intensive soil anthropogenization may serve as an evidence of ancient cultural areas even when no preserved archaeological heritage is found.
- Conjunction of a few landscape features (e.g. exclusive landforms, soil properties, historical data and place-names) may serve as pretext for search of unknown archaeological objects (e.g. search of the location of the ancient Tverai town).
- Palaeogeographic investigations of the so-called “Tverai hollow” confirm that the structure of the naturally formed historical landscape evidences a long harmonious human coexistence with the natural environment and may be regarded a very important indicator of landscape memory.
- The place-names show very good knowledge of landscape properties by ancient communities and reveal especially rich and thoughtful spiritual culture, sense of the world and environmental attitude of rural population.