Geografijos metraštis, Nr. 53, 2020 | DOI: https://doi.org/10.5200/GM.2020.4
Dovydas Vidzbelis
Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos institutas / LSRC Institute of Human Geography and Demography
Įvadas
Kiekviena valstybė, siekdama atitikti demokratinės valstybės vardą ir užtikrinti šios valdymo formos funkcionavimą, turi suteikti galimybę visiems savo šalies piliečiams laisvai dalyvauti politiniame gyvenime. Tačiau ką reiškia dalyvauti politiniame gyvenime? Vienas žymiausių moderniosios demokratijos teoretikų Anthony Haroldas Birchas politinį dalyvavimą apibūdina kaip dalyvavimą valstybės valdymo procese. Šio proceso esmė – kiekvieno piliečio laisvė ir galimybė vykdyti, formuoti politiką ir, svarbiausia, dalyvauti rinkimų procese, kai renkami ir valdomi politikai (Birch, 2007). Atsižvelgiant į konkrečios šalies politinį gyvenimą, galima išskirti keliolika ar net keliasdešimt politinio dalyvavimo formų. Tyrėjai pateikia skirtingą šių formų skaičių, tačiau dauguma piliečių apsiriboja tik konvencinio dalyvavimo forma – rinkimais. Galbūt todėl dažnai politinio dalyvavimo sąvoka klaidingai suprantama ir sutapatinama tik su rinkimų procesu. Šia politinio dalyvavimo forma gali pasinaudoti visi (su tam tikromis išimtimis įvairiose valstybėse) demokratinės valstybės piliečiai, taip tiesiogiai ar netiesiogiai patys kurdami ateitį ir įsitraukdami į šalies valdymą. Tačiau rinkimų aktyvumas labai skiriasi teritoriniu požiūriu: vienose valstybėse arba jų dalyse didesnis, kitose – mažesnis. Todėl kyla klausimas: kokie piliečiai rečiau pasirodo rinkimuose ir kodėl?
Etninių mažumų grupės visame pasaulyje, net ir Vakarų Europos demokratinėse valstybėse, rečiau būna politiškai aktyvesnės dėl formalių ar neformalių kliūčių, nepaisant to, kad dalyvavimas politiniuose procesuose yra pagrindinė žmogaus teisė (Onyeji, 2010). Dalyvauti rinkimuose yra būtina, kad veiktų demokratijos sistema, todėl svarbus kiekvienos bendruomenės ar grupės, nesvarbu, kuriai jis atstovautų, nario balsas. Aktyvus dalyvavimas rinkimuose – tai priėmimas valstybės sprendimų, kurie yra būtina mažumų grupių integracijos sąlyga. Tautinių mažumų atstovavimas politiniuose procesuose yra vienas iš pagrindinių mažumų apsaugos tikslų, kuriuos kelia įvairios žmogaus teises ginančios organizacijos, pavyzdžiui: Europos Sąjunga, Jungtinės Tautos, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, konkrečios šalies žmogaus teisių centrai ir pan.
Postkomunistinėse Europos valstybėse pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama tautinių mažumų teisių diskursui. Šioms diskusijoms aktyvėti įtakos turi stiprėjanti tautinių mažumų apsaugos politika Europos Sąjungoje ir tai, kad tautinės mažumos yra vis labiau „slopinamos“ valstybių regionuose (Spirova, 2004). Europos postkomunistinės šalys pasižymi nemaža smulkių tautinių mažumų bendrijų gausa, beveik visose valstybėse įsteigtos etninės partijos, atstovaujančios stambiausių šių grupių interesams. Ne išimtis ir Lietuva, kurioje dvi stambiausios tautinės mažumos – lenkų ir rusų – turi joms atstovaujančias partijas: Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga, politinė partija Rusų aljansas (iki 2020 m. veikė ir Lietuvos rusų sąjunga, tačiau dėl nevykdomos veiklos ir nepateikiamų reikalingų dokumentų pradėtas Registrų centro inicijuotas likvidavimas). Dėl intensyvių natūralios gyventojų kaitos ir migracijos procesų neišvengiamai kinta rinkimų apylinkių, apygardų ribos, todėl, siekiant sudaryti lygias galimybes atstovauti tautinėms mažumoms, išvengti kuo mažiau socialinių problemų ar net visuomenės segregacijos, svarbu suprasti valstybės etninę bei politinę struktūrą, tarpusavio ryšį ir jų teritorinę dimensiją. Rinkėjų elgsenos priklausomybę nuo tautybės ar kitų sociodemografinių, ekonominių veiksnių siekiama nustatyti priešrinkiminėmis apklausomis, tačiau pastebima, kad jos ne visada duoda norimą rezultatą. Didžiausią įtaką daro tai, kad klausimai, susiję su rinkėjo elgsena, nėra „patogūs“, dažnu atveju respondentas neatsako į klausimus arba sako netiesą, taip iškreipdamas statistinę informaciją. Be to, dažniausiai apklausiama kiek daugiau kaip 1000 respondentų (pagal imties dydžio formulę apskaičiuojama atsižvelgus į visos populiacijos dydį ir pageidaujamos paklaidos ribą), todėl į šią imtį patenka tik keliasdešimt tautinių mažumų atstovų, kas neleidžia daryti statistiškai objektyvių išvadų apie visą tautinių mažumų populiaciją, juo labiau apie teritorinių dėsningumų išskyrimą (Gaidys, 2014). Siekiant įvertinti tikslesnį ryšį tarp rinkiminės elgsenos ir rinkėjų charakteristikų, yra teisingiau analizuoti valstybinių institucijų surinktą statistinę informaciją apie rinkėjus.
Šiuo straipsniu nėra bandoma paaiškinti tautinių mažumų politinio elgesio priežasčių. Tam reikėtų detalesnio tyrimo, be to, metodologiniu požiūriu būtų prasmingiau naudoti kokybinius metodus, norint tiksliau sužinoti psichosocialinius veiksnius, kurie daro įtaką rinkėjo pasirinkimui. Siekiant analizuoti priežastis, svarbu suprasti, kaip rinkiminio aktyvumo ir tautybės ryšys teritoriškai diferencijuojasi, todėl šio straipsnio tikslas – nustatyti rinkiminio aktyvumo ir rinkėjo tautybės ryšio teritorinę diferenciaciją. Šiam tikslui įgyvendinti iškelti trys uždaviniai:
- išanalizuoti statistinius duomenis ir suvienodinti rodiklius pagal to paties teritorinio
lygmens vienetus; - nustatyti koreliacinius ryšius tarp rinkiminio aktyvumo ir rusų, lenkų, kitų tautybių
rinkėjų; - išskirti priklausomybių teritorinius skirtumus ir dėsningumus.
Abstract
Intensive migration and natural change of population inevitably reshape the boundaries of districts and constituencies. It is essential to understand the ethnic and political structure of the country, interconnectedness and territorial dimension in order to create equal opportunities to represent national minorities, avoid social problems or even social segregation. Although there is an attempt to explain voter behavior’s dependence on sociodemographic factors by pre-election surveys, they do not always answer the desired questions. Therefore, a more appropriate way of establishing the relationship between voting behavior and voter’s characteristics is to analyze the collected statistics of voters.
Two mathematical-statistical research methods were applied in this research: correlation and regression analysis. Voters turnout and national minorities were used as dependent and independent variables accordingly. The voter turnout variable was obtained by deriving the 2016 and 2020 average voters turnout of the Parliament of the Republic of Lithuania since the COVID-19 pandemic had affected the turnout in the 2020 parliamentary elections. The independent variables were Polish and Russian national minorities, the largest national minorities in Lithuania. The smaller national minorities were combined as “other national minorities” due to less influence on the elections. The 2011 population and housing census districts were used as the georeferenced basis of the research. In order to equalize the territorial levels of the variables, individual data on voters turnout were recalculated at the census area level. The study examines those municipalities where the percentage of a particular national minority was above the national average. The voters turnout in Lithuania is differentiated clearly enough and the turnout tends to grow from the western part of the country to the eastern. The territorial distribution of national minorities is more polarized and related to historical events. The territorial distribution of the Polish national minority is linked to the period when Vilnius region was a part of Poland after the First World War. The
distribution of Russians and other Russian-speaking nations is related to the post-war process of industrialization.
The correlation analysis revealed that the Šalčininkai municipality had a medium positive relationship between voters turnout and Polish variables, while Visaginas municipality had a weak positive relationship between turnout and Russian variables. It must be emphasized that these nationalities formed the majority of the population in Šalčininkai and Visaginas municipalities. Negative correlations between voters turnout and national minorities were recorded in other municipalities. The regression analysis allowed to estimate the unequal geographical weight of the census districts and revealed specific municipalities where a particular national minority has the greatest influence on the voter turnout. This study reveals that national minorities have political behavior differences in territory. It also suggests that it is not completely adequate to generally speak about members of a certain social, cultural or other group and the specific area where they reside must be put into consideration.
