Anotacija. Darbe atskleidžiami Lietuvos sociopolitinės raidos teritoriniai dėsningumai po Nepriklausomybės atkūrimo. Lietuvos politinio lauko teritorinė struktūra nagrinėjama elektorinio metodo pagrindu. Pagal rinkimų rezultatų reikšmės interpretaciją išskiriamos keturios politinių reiškinių grupės: 1) geopolitinės nuostatos, 2) valdžios vertinimas, 3) politinė ideologija ir 4) valdžios pasidalinimo vertinimas. Politinių reiškinių teritorinė struktūra atskleidžiama pagal 1991 m. ir 2003 m. referendumų rezultatus savivaldybių lygmeniu bei 1996-2007 m. Prezidento, Seimo ir Savivaldos rinkimų rezultatus seniūnijų lygmeniu. Kiekvienoje iš politinių reiškinių grupių identifikuojami pagrindiniai teritorinės struktūros dėsningumai. Lietuvos elektorinė teritorinė struktūra per laikotarpį nuo valstybingumo atkūrimo pasižymi stabilia regionine raiška. 6-7 stambūs teritoriniai dariniai supančios aplinkos fone nuolat išsiskiria ypatingomis rinkiminėmis nuostatomis bei savita elektorato elgesio ir struktūros dinamika. Darbe pabrėžiamas Lietuvai būdingas nuolatinis atskirų regionų netolygumas pagal politinės ideologijos vyravimą bei nuolatinis politinių jėgų paramos netolygumas atskiruose miesto-kaimo vienetų tipuose. Lietuvos elektorato teritoriniai skirtumai apibendrinami Lietuvos politinio rajonavimo schemoje pagal tradicinio-protesto elektoratų ir kairės-dešinės santykį.
317 cituotos literatūros šaltinių, 135 paveikslai, 1 lentelė. Lietuvių kalba, angliška santrauka.
Raktiniai žodžiai: elektorinė geografija, elektorinis metodas, politinis laukas, Lietuva, teritorinė struktūra.
