2024 m. lapkričio 28 d. Sapiegų rūmuose Vilniuje įteiktos šių metų Kultūros ministerijos premijos labiausiai nusipelniusiems kultūros ir meno darbuotojams, kūrėjams!
Labai džiaugiamės, kad premija už etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo puoselėjimą bei skleidimą suteikta mūsų draugijos narei, geografei, žygeivystės Lietuvoje pradininkei ir etnologei NIJOLEI BALČIŪNIENEI. Labai didžiuojamės ir sveikiname Nijolę!
Nijolė Balčiūnienė yra Etninės kultūros globos tarybos narė, ilgametė Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininko pavaduotoja, senojo baltų tikėjimo bendrijos Romuva vaidilė, tradicinių Rasų ir pavasario Lygiadinio švenčių, lietuvių kalbos tarmių, tautinių vertybių, lietuvybės pietryčių Lietuvoje ir etninėse lietuvių žemėse puoselėtoja bei ilgametė „Vilnijos“ draugijos pirmininko pavaduotoja. Jos gebėjimas atskleisti gamtos virsmo šventes tapo svarbus tiek aplinkosauginis, tiek etninės kultūros reiškinys.
Nijolė Balčiūnienė 1972 m. Vilniaus universitete įgijo geografės specialybę. Ji nuo pirmo kurso aktyviai keliavo pėsčiomis, slidėmis, valtimis ir baidarėmis, atrasdama ir pažindama naujus gamtos takus ir atskleisdama juos kitiems. 1968 m. Nijolė buvo išrinkta pirmąja Gamtos mokslų fakulteto Žygeivių sekcijos „Gabija“ pirmininke. VU užgimęs Žygeivystės judėjimas ženkliai skyrėsi nuo tarybinio turisto keliavimo būdo: žygeiviai ne tik lanko gamtos ir kultūros paminklus, lietuviams brangias vietas, bet ir jas tvarko, renka kraštotyrinę medžiagą, dainuoja senąsias liaudies dainas, pagal baltiškuosius papročius švenčia šventes. Šias tradicijas Nijolė puoselėja daugiau kaip penkis dešimtmečius, o prieš 25-erius metus sekmadieniais pirmoji pradėjo vesti pažintinius pėsčiųjų žygius Vilniaus miesto gamtos takais. Jos kaip geografės ir etnologės patirtis leidžia jai derinti gimtojo krašto pažinimą, keliavimą pėsčiomis ir tradicinių švenčių gamtoje tradicijas.
Svarbu tai, kad per savo aplinkosauginę ir švietėjišką veiklą, ji plačiai perduoda savo unikalias žinias, sukauptas dirbant Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijoje, vadovaujant Jaunųjų gamtininkų mokyklai ir tuo gilina labai įvairių žmonių pagarbų santykį su savo žeme, tampa pavyzdžiu ir įkvėpėja tiems, kas aktyviai saugo ir gina gamtines ir kultūrines vertybes. Jos dėka ir vaikai, ir senjorai apie Vilniaus, o ypač Antakalnio kraštovaizdį, gamtos ir kultūros vertybes sužino pažintiniuose žygiuose, ekskursijose. Etnokultūrines ir žygeivystės tradicijas Nijolė pertiekia Lietuvos geografų draugijos nariams, Jaunųjų geografų mokoyklos mokiniams. Ji dalyvauja gausiuose Antakalniečių bendruomenės aplinkosauginio švietimo projektuose, skaito paskaitas, parašė knygą „Abipus Neries“. Pavyzdžiui, įgyvendindama 2016 m. projektą „Edukacinių programų Antakalnio seniūnijos gyventojams Neries pakrantėje“ projektą ji Neries pakrantėje atrado, aprašė ir informaciniame stende paviešino apie iki tol nežinotas ypač vertingas Europos Bendrijos svarbos saugomas buveines nekalkingus šaltinius ir šaltiniuotą pelkę bei aliuvinį mišką.
N. Balčiūnienė dar studijų metais dalyvavo pirmosiose Rasos šventėse Kernavėje ir ši patirtis lėmė jos atsidavimą baltiškųjų tradicijų sklaidai. Jos su partneriais rengiama Rasos šventė Verkių parke 2008 m. Kultūros ministerijos pripažinta kaip geriausia etnokultūrinė šventė Lietuvoje, o 2023 metais joje dalyvavo beveik 10 tūkstančių žmonių. Jau 25 metus kasmet kovo mėnesį po pažintinio aplinkosauginio žygio Pūčkorių kraštovaizdžio draustinio takais, ji rengia Pavasario lygiadienio šventę ant Pūčkorių piliakalnio, spalio pabaigoje arba lapkričio pradžioje veda keliautojus ant aukštojo Barsukynės (Kučkuriškių) piliakalnio, po žygio ant Rokantiškių pilkapių uždega Vėlinių ugnelę, pakviečia folkloro ansamblį, dainuoja, kankliuoja, pasakoja senuosius Vėlinių papročius ir t.t.
N. Balčiūnienė įgyvendino Antakalniečių bendruomenės projektą „Kultūrinių vietų įprasminimas tradicinėmis šventėmis Antakalnio apylinkėse“, kurio tikslas – užtikrinti senosios kultūros tęstinumą Vilniaus miesto bendruomenėms, sudaryti sąlygas etnokultūrinių tradicijų išsaugojimui, plėtoti bendruomenines kalendorines šventes kultūriniame kraštovaizdyje, kurios telkia įvairaus amžiaus ir socialinių grupių vilniečius, skatina ir saugo bendruomeniškumą, senųjų Vilniaus krašto papročių pažinimą bei išsaugojimą. Projektu siekiama pakviesti vilniečius švęsti kalendorines šventes prie piliakalnių, pilkapynų, paskatinti susipažinti ir tik su senosiomis gamtos šventėmis, ir su įspūdingu kultūriniu – istoriniu – gamtiniu Vilniaus kraštovaizdžiu.
Žiniasklaidos bei mokslininkų susidomėjimo sulaukė N. Balčiūnienės pranešimas „Žygeivių atotrūkis nuo sovietinės visuomenės. Dainų klubo pradžia“, kurį ji skaitė LR Seime konferencijoje „Etnokultūrinio sąjūdžio ištakos, raida, reikšmė, kuri buvo skirta Lietuvos atkūrimo 100-mečiui, folklorinio judėjimo ir žygeivystės 50 – mečiui. N. Balčiūnienės žygeivystės ir etnokultūrinio sąjūdžio atsiminimai ir veikla buvo panaudoti Vilniaus Universiteto prof. A. Ramonaitės tyrimuose, pristatyti knygose „Sąjūdžio ištakų beieškant“ bei „Kažkas tokio labai tikro. Nepaklusniosios sovietmečio visuomenės istorijos“.
Prof. A. Ramonaitė pastebi, kad „Pasirinkę gyventi „ne sistemoje“ anuomet jie turėjo atsisakyti karjeros, aukšto socialinio statuso perspektyvų. Dėl to šie žmonės ir jų pasakojimai atsidūrė istorijos paraštėse. Paradoksalu, kad ši „nematoma sovietmečio visuomenė“ išlieka nematoma iki šiol“.
V. Raupelio / LRT nuotraukos
