2025 m. lapkričio 13–14 d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakultete, Kaune įvyko III-iasis tarpdisciplininis forumas „Kraštovaizdžio horizontai 2025. Kultūrinio kraštovaizdžio idėja ir praktika“, dedikuotas Europos kraštovaizdžio konvencijos pasirašymo 25-mečiui. Jame Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio aktualijomis domėjosi Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (KPD), Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (VSTT), Statybos sektoriaus vystymo agentūros (SSVA), saugomų teritorijų direkcijų specialistai, paveldosaugininkai, savivaldybių administracijų, nevyriausybinių organizacijų, atstovai, įvairių aukštųjų mokyklų mokslininkai ir kt. (135 dalyviai, 111 prisijungė nuotoliu).

Diskutuota apie šiandieninę kultūrinio kraštovaizdžio sampratą, jo išsaugojimo, tikslingo tvarkymo, įveiklinimo klausimus, nagrinėta gamtos ir kultūros sričių sąveika, miestų, saugomų teritorijų ir miškų planavimo problemos, Lietuvos kultūrinių kraštovaizdžių, saugomų kaip pasaulio paveldas aktualijos, pristatomi kraštovaizdžio vertybių apsaugos ir pritaikymo pažinti gerieji pavyzdžiai, aptariami kompleksinių kultūros paveldo vietovių vertingųjų savybių įteisinimo klausimai, ąžuolynų, medžių alėjų, saugomų kaip kultūros paveldo objektai, ateitis, piliakalnių šlaitų tvarkymo problematika ir kiti klausimai.

Lapkričio 13 d. forume perskaityta 17 pranešimų, įvyko KPD vadovo Vidmanto Bezaro vedama panelinė diskusija „Institucijos, veiklos ir vizijos kultūrinio kraštovaizdžio apsaugos lauke“. Šios dienos video įrašas prieinamas Kultūros paveldo departamento Youtube kanale (2025 12 21 jau sulaukė virš 1,2 tūkst. peržiūrų (750 peržiūrų per pirmąsias 5 dienas)). Įrašo nuoroda: https://www.youtube.com/live/mZdYlz4PztA?si=zpg5XxCGU9pHCzzk

Lapkričio 14 d. vyko seminaras, kurio metu surengtas KPD ir VSTT tarpžinybinis pasitarimas kultūrinio kraštovaizdžio klausimais, skaitytos paskaitos.

Pradėdama forumą VDU Katalikų teologijos fakulteto doc. dr. ses. Gabrielė Aušra Vasiliauskaitė OSM (benediktinė) dvasinio ir materialinio paveldo išsaugojimo vardan kvietė atsigręžti į dovanojimo kultūrą, bendrystėje bendradarbiaujant ieškoti bei kurti geresnę ateitį visiems. Aplinkos ministerijos patarėja, kraštovaizdžio architektė Ramunė Baniulienė linkėjo gilių diskusijų, profesinės empatijos išgirsti skirtingas perspektyvas ir tarpdisciplininėje sinergijoje rasti geriausius sprendimus.

KPD direktorius, geografas Vidmantas Bezaras įvadiniame pranešime pabrėžė, kad kraštovaizdis turėtų būti vertinamas kaip integralios kompleksinės kultūros paveldo apsaugos forma, tačiau šioje srityje dažniausiai minimas kaip kultūros paveldo objektų ir vietovių vertingoji savybė. Jei Saugomų teritorijų įstatyme terminas „kraštovaizdis“ naudojamas 93, tai Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme – tik 4 kartus, o iš viso kultūros paveldo sistemoje jį mini vos 10 teisės aktų. Iš daugiau kaip 26 000 registruotų kultūros paveldo objektų tik 868-iuose indikuojamos kraštovaizdžio vertingosios savybės – tai daugiausiai piliakalniai, dvarai ir jų parkai, istoriniai miesteliai ir miestų dalys, kaimai, vienuolynai, kapinynai ir kita. Pastebima, kad taškinė apsauga nepakankama, kai kalbama apie vizualinę kultūros paveldo kokybę (sunku išsaugoti apžvalgą į atskirus objektus, kompleksus, vertingas panoramas); pastebimas miestelių viešųjų erdvių savitumo nykimas. KPD pastaruoju metu patvirtino eilę metodinių rekomendacijų, susijusių su saulės elektrinių klausimais ir energetinio efektyvumo gerinimu, istorinių želdinių ir želdynų priežiūra ir tvarkymu, tradicinių kaimo namų spalvų nustatymu, žydų kapinių tvarkyba ir kt. Nors galiojantis Lietuvos Respublikos bendrasis planas nagrinėjo kultūrinio kraštovaizdžio klausimus, reikia daugiau pastangų detalizuojant 2015 m. patvirtinto Nacionalinio kraštovaizdžio tvarkymo plane išskirtų kultūrinio kraštovaizdžio arealų apsaugos reglamentus.

Trijų universitetų atstovai pasisakė kultūrinio kraštovaizdžio sampratos klausimu

Geografas, urbanistas, Vilnius Tech Urbanistikos katedros doktorantas ir lektorius Danielius Jurčiukonis bei kraštovaizdžio geografė, Vilniaus universiteto (VU) Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentė dr. Giedrė Godienė savo pranešime akcentavo, kad kraštovaizdis yra vientisa žmogaus suvokiama erdvė, ir materialus konkrečios erdvės pavidalas, ir sąmonės kuriamas tos erdvės įvaizdis, įvaizdžių visuma tam tikru laiku. D. Jurčiukonis priminė, kad „kultūrinio kraštovaizdžio“ terminas pirmą kartą paminėtas 1817 m. Carl Ritter ir vėliau vokiečių geografų (Carl Vogel, Josef Wimmer, Friedrich Ratzel ir kt.). Tarpukario laikotarpiu šiaurės šalyse šį terminą naudojo geografai ir etnologai (Tschudi 1935; Smeds 1935; Campbell 1936; Jones, 2003). Nuo 1960-ųjų jis įsitvirtino įvairiose disciplinose, pateko į kraštovaizdžio ir aplinkos tyrimų lauką. Nuo 1990 m. „kultūrinis kraštovaizdis“ įvairių tarptautinių institucijų teisiniuose dokumentuose siejamas su tam tikra apsaugos kategorija (Jones, 2003). Buvo pateikti atitinkami apibrėžimai, klasifikacijos, apžvelgti kai kurie tyrimai.

Dr. G. Godienė išskyrė 5 šiuo metu aktyviai cirkuliuojančias kultūrinio kraštovaizdžio sampratas: 1) Visuminę, hierarchinę teritorijos kultūrinimo proceso; 2) Istorinio kraštovaizdžio; 3) Vertingo, saugomo kultūrinio kraštovaizdžio; 4) Asociatyvinio kultūrinio kraštovaizdžio be žmogaus kurtos materialios, medžiaginės dimensijos; 5) Idealaus, harmoningo kraštovaizdžio. Kalbant apie kultūrinį kraštovaizdį kaip žmogaus veiklos sukurtą ir jo sambūvį su aplinka atspindintį, idealų kraštovaizdį, pabrėžtas poreikis derinti teritorijų formavimo etinius, ekologinius, ekonominius ir estetinius (išraiškos) kriterijus.

Architektė, urbanistė prof. dr. Jūratė Kamičaitytė bei architektė, menininkė doc. dr. Inga Gražulevičiūtė-Vileniškė (Kauno technologijos universitetas) atskleidė dar daugiau kultūrinio kraštovaizdžio formavimui svarbių aspektų, klasikinių ir modernių mokslinių sampratų. J. Kamičaitytė pabrėžė, kad „šiandien kalbame apie kraštovaizdį kaip kultūrinį dar ir dėl to, kad vyraujanti kraštovaizdžio koncepcija yra sietina su Europos kraštovaizdžio konvencijoje įtvirtintu su percepciniu, „žmogaus sovokiamos vietovės“ sandu“. Ji priminė geografo, kraštotvarkininko prof. habil. dr. P. Kavaliausko ontologinę ir architekto prof. habil. dr. J. Bučo konservacinę kraštovaizdžio koncepcijas, atskleidė, kad šiandien yra kraštovaizdžio apibrėžčių, įvardijančių šį objektą kaip gamtos ir kultūros sąsają, erdvinį ar mentalinį darinį, žemės naudojimo rezultatą, topografiją, ekosistemą, kultūros paveldą, vizualinę aplinką, fizinių komponentų visumą ir meninę formą, erdvę, interesų reiškimosi lauką ir kita. Profesorė pabrėžė laiko dimensijos ir skirtingų kraštovaizdį formuojančių kontekstų sluoksniavimo ypatumą. Nagrinėdama įvairias kraštovaizdžio klasifikacijas, ji priminė, kad „sukultūrintas kraštovaizdis yra įvairiavertis, o kultūrinis turėtų būti laikomas vertingu“. Ji atkreipė dėmesį į dar 2005 m. VU parengtą Lietuvos kraštovaizdžio studiją, kurioje teritorijos skirstomos pagal 22 gamtinius ir 8 sukultūrinimo pobūdžius.

Doc. dr. I. Gražulevičiūtė-Vileniškė priminė UNESCO Istorinio urbanistinio kraštovaizdžio rekomendacijoje 2011 m. įtvirtintą reikalavimą atsižvelgti į kraštovaizdžio materialių ir nematerialių dimensijų, įvairių vietovės „sluoksnių“ įtaką šiandieniniam miestų vystymui, ne tik vietos bendruomenės, bet ir vietos dvasios, nežmogiškųjų būtybių perspektyvų įtraukimą į miesto bendrakūrybą, gamta paremtų sprendimų naudojimą ir kitus aspektus.

Geografas, saugomų teritorijų planuotojas dr. Zenonas Gulbinas (Gamtos paveldo fondas) dalijosi aktualiais kultūros paveldo ir gamtos apsaugos reikalavimų dermės klausimais integruotai rengiant saugomų teritorijų specialiojo planavimo dokumentus. Jis pasidžiaugė, kad bendradarbiavimas tarp gamtos ir  kultūros apsaugos specialistų intensyvėja ir pristatė kraštovaizdžio tvarkymo zonų ir detalizuotų paveldosaugos reikalavimų, kultūros paveldo objektų, vietovių vertingųjų savybių išsaugojimo priemonių ir leistinų užstatymo tipų nustatymo šiuolaikinę praktiką.

Vidmanto Bezaro vedamoje panelinėje diskusijoje „Institucijos, veiklos ir vizijos kultūrinio kraštovaizdžio apsaugos lauke“ dalyvavo Sigita Bugenienė (Kultūros ministerijos Kultūros paveldo politikos grupės vadovė), Ramunė Baniulienė (Aplinkos ministerijos patarėja), Almantas Mureika (KPD Klaipėdos teritorinio padalinio vadovas), Rūta Lapinskienė (Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės pavaduotoja), Saulius Rimas (Kauno miesto savivaldybės Miesto plėtros ir paveldosaugos skyriaus vedėjas) Vainius Pilkauskas (Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkas) ir architektas Gintautas Natkevičius.

Įvairialypių verčių išsaugojimo gerieji pavyzdžiai

Antrojoje forumo sesijoje „Pasaulio ir Lietuvos saugomi kultūriniai kraštovaizdžiai. Teritorijų kompleksinės vertės puoselėjimas“, kurią vedė VSTT direktorė, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkė ir VU Geografijos ir kraštotvarkos katedros partnerystės docentė dr. Agnė Jasinavičiūtė-Trakimienė, buvo apžvelgti Lietuvos UNESCO pasaulio paveldo vietovių ir nacionalinių saugomų teritorijų kraštovaizdiniai, aplinkosauginiai, paveldosauginiai, urbanistiniai ir teisiniai iššūkiai bei galimybės.

Vienas iš pagrindinių saugomų teritorijų steigimo tikslų yra moksliniai tyrimai, todėl buvo vertinga išgirsti Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direktoriaus, Kernavės archeologinės vietovės UNESCO pasaulio paveldo vietos valdytojo ir VU Istorijos fakulteto docento dr. Ramojaus Kraujelio pristatymą „Nuošliaužos ir sluoksniai: archeologijos ir geologijos dialogas Kernavėje“. Gausiai išskirtinėmis archyvinėmis Kernavės piliakalnių nuošliaužų nuotraukomis iliustruotame pasakojime buvo apžvelgtos Kernavės piliakalnių tvarkymo istorinės ir šiandieninės technologijos, naujausias kompleksinis tyrimas, kuriame dirbo tarpdisciplininė archeologijos ir geologijos mokslininkų komanda.

25 metų įtraukimo į Pasaulio paveldo sąrašą sukaktį mininčią Kuršių neriją reprezentavo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus specialistė UNESCO klausimais Justė Zavišaitė. Jos pranešime „Kuršių nerijos valdymo planas: vertės puoselėjimo gaires kintančiame kraštovaizdyje“ atskleista, kad 2025 m. baigtame rengti Vietovės valdymo plane po ilgų ekspertinių diskusijų, išskirtinės visuotinės vertės apraše minimos Kuršių nerijos kaip pasaulio paveldo vietovės vertybės buvo sugrupuotos į 5 blokus: 1) išskirtinis ir lengvai pažeidžiamas pajūrio nerijos kultūrinis kraštovaizdis; 2) žmogaus pastangų, atkūrusių tinkamas sąlygas gyventi, rezultatas; 3) gamtos paveldo įvairovė; 4) kultūrinio kraštovaizdžio gyvumą, dvasingumą ir ypatingą atmosferą išryškinantis autentiškas kultūros paveldas; 5) įvairių istorinių laikotarpių suformuotos tradicijos, dvasingumas ir vietos gyvensena. J. Zavišaitė pristatė ir vertingųjų savybių būklės įvertinimą, veiksnius darančius joms neigiama arba teigiamą įtaką bei stebėsenos problematiką. Čia galite susipažinti su Kuršių nerijos valdymo plano 2025–2031 metams projektu: https://nerija.lrv.lt/public/canonical/1764852792/2180/2025%2011%2026%20KNVP%20projektas_Galutin%C4%97%20versija.pdf

Kauno miesto savivaldybės Miesto plėtros ir paveldosaugos skyriaus vedėjas, Modernistinio Kauno UNESCO pasaulio paveldo vietos valdytojas ir paveldosaugininkas Saulius Rimas skaitė pranešimą „Kauno modernizmas: vertės ir iššūkiai“. Jis pabrėžė, jog kraštovaizdžio dimensija Lietuvos paveldosaugoje dar išlieka menkai integruota: Kaune iš 1860 individualių kultūros vertybių registre įrašytų kultūros paveldo objektų ir kompleksų bei 4 kultūros paveldo vietovių, tik 28-iose kraštovaizdis įvardijamas kaip vertingųjų savybių pobūdis. S. Rimas trumpai apžvelgė Modernistinio Kauno UNESCO paraiškos kūrimo principus ir pasiekimą, kad ši nominacija pateko į Pasaulio paveldo sąrašą ne kaip taškiniai architektūros objektai ar kompleksai, o kaip vietovė, atspindinti tiek gamtines, tiek kultūrines tarpukario Kauno paveldo vertybes. Jis pristatė ambiciją humanizuoti Karaliaus Mindaugo prospektą siekiant kurti tampresnį miesto ryšį su bene svarbiausia Kauno gamtine ašimi – Nemuno upe, priminė, kad Kaunas jau kelis metus lyderiauja Lietuvoje pagal lėšų kiekį, skiriamą paveldotvarkos programoms.

Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiosios architektės patarėjas, architektas Augustas Makrickas pranešimą „Vilniaus istorinis centras: tarp paveldosaugos ir miesto gyvybės“ pradėjo nuo poleminio klausimo: kur norime gyventi – gyvame mieste ar muziejuje? Jis pasidžiaugė pagrindinėmis Vilniaus senamiesčio kraštovaizdžio, gamtos ir kultūros vertėmis ir pabrėžė, kad savivaldybė siekia išlaikyti gamtos ir paveldo pusiausvyrą. Sostinė norėtų išsaugoti pagarbą paveldui įveiklindama jį ir visą kraštovaizdį. Per miesto audinį stiprinančias žaliąsias jungtis čia vystoma „žaliojo paveldo“ koncepcija, reikšmingas tampa tiek paveldo išsaugojimas, tiek jo atsparumas nelaimėms, – Vilnius taip kuria ir naują savo tapatybę.

VU Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros dėstytoja, (Post)autoritarinių kraštovaizdžių tyrimų centro (PAScapes) mokslininkė, architektė-paveldosaugininkė dr. Viltė Janušauskaitė skaitė pranešimą „Žalia ir pilka: kompleksinės modernizmo kraštovaizdžio vertės Lazdynų rajone Vilniuje“. Ji pristatė šios savivaldybės reikšmės paveldo vietovės architektūrinius ir urbanistinius sprendinius, rajono ryšį su gamtine aplinka, Lazdynų įvaizdžio kaitą nuo pažangaus naujai suformuoto rajono iki įpaveldinimo, vėliau sekusį „nuvertinimą“ ir šiandien grįžtančią nuomonę apie patrauklų ir kokybišką gyvenamąjį rajoną. Jos nuomone, Lazdynai tikrai nėra pilki. Rengiant Lazdynų paveldosauginės vietovės tvarkymo gaires, 2025 m.VU Istorijos fakulteto mokslininkių atliktas vietos gyventojų nuomonės tyrimas atskleidė, kad jie gamtą įvardija pagrindine šio rajono vertybe. Nors apie 55 proc. respondentų mano, kad želdynai turi išlikti neliečiami, visgi apie 45 proc. sako, jog parkavimo problemą spręstų plečiant aikšteles net ir želdynų sąskaita. Taigi, diskusijų šioje srityje dar bus.

VSTT Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėja, geografė Rasa Jankaitienė pranešime „Mūsų pasididžiavimas. „EUROPOS BURĖS: projektas „Kraštovaizdžio vertybių apsauga ir pritaikymas pažinti“ aptarė svarbų ir prasmingą VSTT vykdytą projektą, 2025 m. apdovanotą konkurse „Europos burės“ už investicijas į darnią aplinką. Konkursas įvertino, kad viena svarbiausių šio projekto stiprybių – kompleksinis požiūris. VSTT įvairiapusiais veiksmais siekė ne tik apsaugoti kraštovaizdžio vertybes, bet ir padaryti jas patrauklesnes bei labiau prieinamas visuomenei. 2017-2023 m. iškilo 3 nauji apžvalgos bokštai, duris atvėrė 4 naujos gamtos mokyklos, 3 nauji lankytojų centrai, 13 atnaujintų lankytojų centrų sulaukė naujų vidaus ekspozicijų, įrengta 12 lauko informacinių sistemų valstybiniuose parkuose, draustiniuose, rezervatuose, sutvarkyti 57 gamtos, 12 kultūros paveldo objektų, 17 kraštovaizdžio kompleksų, visuomenės lankymui atvertas Lyduvėnų geležinkelio tiltas.

Sesijos pabaigoje moderatorės dr. Agnė Jasinavičiūtės-Trakimienės atlikta interaktyvi forumo dalyvių apklausa parodė, kad susirinkusiems įvairių institucijų ir disciplinų atstovams pagrindinis kultūrinio kraštovaizdžio apsaugos bei          vystymo iššūkis yra kokybiško integruoto planavimo trūkumas.

Gamtinis kultūros kūnas, kultūrinis gamtos kūnas ir nematerealiosios vertės

Trečiąją forumo sesiją,skirtą gamtiškųjų kultūros paveldo objektų išsaugojimo klausimams aptarti,vedė VU Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentė, Lietuvos geografų draugijos (LGD) valdybos narė, kraštovaizdžio geografė dr. Giedrė Godienė.

Apie Gedimino kalno ir kitų Vilniaus pilių kultūrinio rezervato teritorijų šlaitų stabilumą, apsaugą ir tvarkymą kalbėjo Lietuvos nacionaliniame muziejuje dirbantis inžinierius geologas dr. Vytautas Račkauskas. Jis apibūdino šios unikalios teritorijos geomorfologiją, geologiją ir hidrogeologiją, gruntų mechanines savybes ir atsparumą, minėjo 2016–2025 m. čia įvykusias nuošliaužas, išgraužas, įgriuvas ir veiksmus stiprinant sostinės simbolio šlaitų stabilumą. Gedimino kalno šlaitai nuo 2017 m. slenka kasmet, todėl jau nuo 2018 m. pradėti stebėti pastatų, nuo 2019 m. – viso kalno „judesiai“, įrengiami stacionarūs (gabijonai, rostverkai, kontraforsai) ir laikini (skalda, konstrukciniai tinklai) tvirtinimai, drenažo kanalai ir kita. Per tą laiką pastebėta, kad pavojingiausios kalno zonos yra stačiausiuose, 40-55 laipsnių polinkio šlaituose, kur supiltiniai gruntai slūgso ant kietų vandensparinių sluoksnių, o didžiausia nuošliaužų tikimybė yra tada, kai per 12 valandų iškrenta pavojingas ar stichinis kritulių kiekis. Buvo akcentuota, kad geros geologinių sąlygų žinios ir nuolatinė gruntų, statinių, jų posvyrio, plyšių, paviršinio grunto drėgmės ir vandens šaltinių debito stebėsena padeda laiku, skubiai ir kompetentingai imtis prevencinių priemonių, taupyti šlaitų tvirtinimui būtinas lėšas.

Atestuota nepriklausoma želdynų ir želdinių ekspertė, VDU Miškų ekologijos fakulteto docentė dr. Lina Straigytė pristatė Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno tvarkymo vizijos parengiamuosius darbus, kuriuos ji su kolegomis atlieka Lietuvos nacionalinio muziejaus filialo Jono Basanavičiaus gimtinės administracijos užsakymu. Ąžuolynas buvo sumanytas kaip istorinės atminties vieta, krašto puošmena. Jis pradėtas sodinti 1989 m., o 1998 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Tautinio atgimimo ąžuolynui ir J. Basanavičiaus gimtinei suteiktas kultūros paminklo statusas. L. Straigytė pabrėžė, kad rengiama Tvarkymo vizija būtina šios teritorijos kultūros paveldo vertybių stiprinimui, jos patrauklumo visuomenei didinimui bei konkrečių želdinių priežiūros ir apsaugos rekomendacijų numatymui. Ji pasidalino medžių ir kitų augalų, mažųjų kraštovaizdžio architektūros elementų inventoriniais duomenimis.

Išgirdome miškininko dr. Nerijaus Kupstaičio (VDU), VšĮ Forest 4.0 direktoriaus pranešimą apie miškų skaitmenizavimo naudas kraštovaizdžio apsaugai, pažangią miškininkystę ir miškų stebėseną, tarptautinio projekto FOREST4.0 idėjas ir numatomas veiklas 2023–2029 metais.

Kaip sekasi ieškoti naujų vertingų medžių alėjų kalbėjo tarptautinio projekto „Medžių alėjų išsaugojimas Kuržemėje ir Šiaurės Lietuvoje“ (2025–2027) kolegos – Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos atstovas Evaldas Makrickas ir VDU Žemės ūkio akademijos jaunesnioji mokslo darbuotoja Indrė Ruškytė. Savo pranešime „Medžių alėjos – gamtos ir žmogaus ritmu“ jie pakvietė visus padėti pildyti interaktyvų medžių alėjų žemėlapį, pasakojo apie kitas šio projekto veiklas. Interaktyvus žemėlapis ir apklausa prieinami čia: https://arcg.is/1L0PqD

Dar labiau medžių alėjų problematiką praplėtė dr. Giedrė Godienė (VU), savo pranešime „Ypatingos medžių alėjos, alkai, parkai – kokiais kriterijais remiantis užtikrinsime teisinę apsaugą?“ palietusi kompleksinių paveldo objektų įteisinimo problemas. Ji ragino pasidomėti 2023 m. Karkasone, Prancūzijoje surengto tarptautinio simpoziumo pranešimais ir kvietė savivaldos institucijas pasirašyti ten priimtą Medžių alėjų apsaugos deklaraciją.

Deklaracija yra čia: https://allees-avenues.eu/images/documents_t%C3%A9l%C3%A9chargeables_colloque_23/Carcassonne_declaration_on_tree_avenues_and_road_safety_1p.pdf  

Godienė kalbėjo apie medžių alėjų kaip: 1) saugomų botaninių gamtos paveldo objektų, 2) vertingųjų kultūros paveldo objektų ir vietovių savybių, 3) miestų urbanistinės struktūros elementų, 4) užmiesčio kelių kraštovaizdžio formantų išsaugojimo peripetijas. Ji pabrėžė, kad medžių alėjos, parkai, alkai yra kompleksinės prigimties, kompleksines vertes (tiek materialines, tiek nematerialias) įvairioms visuomenės grupėms turinčios kraštovaizdžio vertybės, kur stiprus žmogaus ryšys su gamta ir su vieta, genius loci, tai dvasine patirtimi turtingos vietos. Kompleksine, gamtine ir kultūrine verte pasižymintiems objektams, turintiems įvairiapusę mokslinę-pažintinę, meninę-estetinę, memorialinę vertę ir/arba vertę vietos bendruomenei, svarbiems kraštovaizdžio savitumo, istorinių ženklų ir vietos tapatybės, unikalių vietos tradicijų, sakralumo, įskaitant baltiškosios prigimtinės kultūros, išsaugojimui, būtina teisinė apsauga. Buvo pasiūlyta tokių kompleksinių objektų klasifikacija.

Architektė-urbanistė Jurgita Eivaitė iš UAB „Kauno planas“ pristatė gausiai iliustruotą pranešimą „Kauno ąžuolynas kaip svarbus miesto kraštovaizdžio akcentas“. Prisiminėme vieną seniausių Lietuvos miškų kaip intensyviai naudojamą želdyną, gamtinio karkaso, NATURA 2000 ir UNESCO saugomo Žaliakalnio dalį, svarbią ir didelio ploto kultūros paveldo vietovę su dailės, istorijos, memorialinėmis, kraštovaizdžio, želdynų vertingosiomis savybėmis. Tai didysis ir mažasis ąžuolynai, kur yra ir lygaus, ir raiškaus raguvų reljefo plotų, valstybinių miškų, pievų, šlapynių, svarbūs ryšiai su miesto biblioteka, Sporto statinių kompleksu, Lietuvos zoologijos sodu, Žaliakalnio miesto-sodo urbanistiniu kompleksu ir visu miestu. Išsaugant senąsias girias, kadais besitęsusias iki Kulautuvos, 1935 m. buvo suprojektuotas dabartinės teritorijos takų tinklo karkasas, 1973 m. T. Šešelgienės projektu įrengti tvenkiniai, o 2017–2019 m. Kauno planas parengė dabartinį Ąžuolyno tvarkymo projektą, kuris atliktas ir įgyvendintas paraleliai su gamtotvarkos darbais. Miestui svarbus buvo 2024 m. „Infes“ parengtas Dainų slėnio sutvarkymo projektas, o A. Mickevičiaus parkas dar laukia savo eilės.

Paveldosaugininkas Žilvinas Rinkšelis, Kauno rajono savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus vyriausiasis specialistas kalbėjo, kad žiedinė Kauno rajono savivaldybė jau keletą metų prisistato kaip „žaliasis pakaunės smaragdas“. Išties raiškūs, miškingi trijų didžiųjų Lietuvos upių slėniai, 27 piliakalniai, kurortiniai Kulautuvos, Kačerginės ir Zapyškio miesteliai, Raudondvario kompleksas, veikiausiai didžiausias Lietuvos kraštovaizdžio pertvarkymo projektas – carinės rusijos laikų tvirtovės kompleksas, žydų atminties vietos, muziejai ir gyvojo paveldo renginiai kviečia lankytojus geriau pažinti ir mėgautis šiuo kraštu.

Kaip sujungti gamtos ir kultūros specialistų pastangas?

Lapkričio 14 d. vykusio seminaro metu, kultūros paveldo apsaugos aktualijas pristatė ir visas dienos diskusijas moderavo KPD direktorius Vidmantas Bezaras. Seminare vyko paveldosaugininkų ir gamtosaugininkų pasitarimas apie bendradarbiavimą jungiant gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimo reguliavimą ir priemones.

Apie Kauno fortus kalbėjo VšĮ Kauno tvirtovės parko direktorius Egidijus Bagdonas, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vyr. specialistė Agneta Svirskė, pilkapių miške, prie kelio tvarkymo klausimą pristatė Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėjas Tomas Vilkas, apie situaciją Raudondvario dvaro parke kalbėjo VSTT Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėja Rasa Jankaitienė.

Probleminius Kauno vizualinio identiteto, suvokiamo iš svarbiausių apžvalgos vietų klausimus kėlė architektas, urbanistas Evaldas Ramanauskas. Prie diskusijos prisidėjo Kauno miesto savivaldybės Miesto plėtros ir paveldosaugos skyriaus vedėjas Saulius Rimas, Kultūros paveldo departamento prie Kulturos ministerijos Metodinio konsultavimo ir teritorijų planavimo skyriaus vedėja Rasa Trapikienė, VU Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedros doc. dr. Giedrė Godienė ir kiti.

Akiratį plėtė archeologo, žymaus Lietuvos baltiškųjų šventviečių tyrinėtojo, Prigimtinės kultūros instituto steigėjo, Klaipėdos universiteto profesoriaus dr. Vykinto Vaitkevičiaus paskaita Lietuvos šventviečių būties, naudojimo, tvarkymo, saugojimo klausimais ir VU doc. dr. Giedrės Godienės paskaita „Potencialių aukštų objektų (telekomunikacijos bokštų, vėjo jėgainių ir pan.) vizualinio poveikio vietovei vertinimas (Kernavės archeologinės vietovės galimybių studija, 2025)“.

Tarp diskusijose gimusių svarbiausių forumo įžvalgų…

Lietuvoje labai trūksta visuminio kraštovaizdžio suvokimo, kompleksinio požiūrio į teritorijų planavimą ir tvarkymą, sričių sinergijos, todėl svarbu dažniau ir giliau kalbėtis tarp disciplinų.

Būtina stiprinti Europos kraštovaizdžio konvencijos žinomumą, ja remtis ir ją įgyvendinti, svarbu laikytis Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano sprendinių įgyvendinimo programoje iki 2030 m., patvirtintoje 2023 m. rugsėjo 20 d. LRV nutarimu Nr. 741 įteisinto Vyriausybės įsipareigojimo atnaujinti Nacionalinės kraštovaizdžio politikos krypčių aprašą (343 priemonė).

Nepateisinamas užsitęsęs vakuumas: kraštovaizdžio politiką formuojančiose institucijose (ypač Aplinkos ir Kultūros ministerijose) turėtų skubiai atsirasti savarankiški holistinius kraštovaizdžio klausimus nagrinėjantys padaliniai, į jau ilgą laiką laisvas vietas turi būti priimami kraštovaizdžio srities specialistai.

Siekiant integruoti kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo nuostatas ir užtikrinti teritorijų planavimo sprendinių kokybę, turi būti sukurta kraštovaizdžio specialistų atestavimo ir nuolatinio kvalifikacijos kėlimo teisinė sistema.

Visas kraštovaizdis turi tam tikras, dažnai skirtingas, vertes ir kaskart prieš priimant su jo pokyčiais susijusius sprendimus, šios vertės turi būti apibūdinamos, į jas atsižvelgiama, reikalinga sisteminga kraštovaizdžio stebėsena nacionaliniu, savivaldybių ir atskirų vietovių lygiu. Kultūrinio kraštovaizdžio teisinė samprata Lietuvoje sukoncentruota į pozityvų žmogaus ir gamtos sąveikos rezultatą, aukso vidurio paieškas, – kultūrinis kraštovaizdis yra gyvenimo kokybės garantas, darnaus vystymosi ir bendrosios gerovės išraiška, o vertingi kultūrinio kraštovaizdžio arealai nusipelno aktyvios apsaugos.

Kviečiame skubiai skaitmenizuoti, paversti interaktyviu ir įgyvendinti Nacionalinį kraštovaizdžio tvarkymo planą, NKTP (patvirtintas AM 2015 m, integruotas į LRBP, LRV 2021 m.). Siūlome gryninti ir konkretinti NKTP pradėtas formuoti kultūrinio kraštovaizdžio išsaugojimo kryptis, detalizuoti išsaugojimo ir tvarkymo principus, apsaugos reglamentus 7-iuose vadinamuose kultūros paveldo sankaupų arealuose, ypač – saugant tradicinį kultūrinį kaimiškąjį ir asociatyvinį kraštovaizdį.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme kultūrinio kraštovaizdžio sąvoka yra, tačiau jai trūksta turinio. Siektina pereiti nuo taškinės, objektinės kultūrinio kraštovaizdžio apsaugos prie erdvinės (zonos, teritorijos, vietovės), įveiklinti ir pritaikyti pažinimui jungiant juos į kultūros kelius, tinklus, maršrutus.

Įtraukiant kraštovaizdį kaip kitų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų ir vietovių sudėtinę vertingąją savybę, svarbu profesionaliai konkretizuoti, kokios kraštovaizdžio charakteristikos yra vertingos (pavyzdžiui, erdvinė, planinė struktūra, komponentai (reljefas ir jo parametrai, vandens telkiniai, želdiniai ir želdynai, konkretūs miškai, statiniai ir jų kompleksai ir pan.), mastelis, atvirumas, vizualiniai ryšiai, specifinės perspektyvos, panoramos, siluetai, tradicinis naudojimas, istorinė, memorialinė, simbolinė vertė ir kt.). Tais atvejais, kai objekto prigimtis yra gamtiška, nustatant kultūros paveldo objektų vertingąsias savybes pravartu pasitelkti ne tik kultūros, bet ir gamtos ar kraštovaizdžio sričių ekspertus.

Kraštovaizdžio ir kultūrinio kraštovaizdžio analizės, apsaugos, išsaugojimo ir tvarkymo reikalavimai turi būti nustatomi teritorijų planavimo dokumentais, reikalinga atitinkamai papildyti Kompleksinio planavimo dokumentų rengimo taisykles.

Geriausi kultūrinio kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo pavyzdžiai susiję su kompleksinių vietovės verčių pripažinimu, sprendimais, grįstais įvairiopais tyrimais ir stebėsena bei gera koordinacija ir bendradarbiavimu tarp įvairių sektorių, institucijų ir bendruomenių.

Kultūrinio kraštovaizdžio išsaugojimui reikšminga nematerialiųjų vertybių dimensija – jo asociacinė, simbolinė, vietos tapatumo, tradicinės gyvensenos, net ir sakralioji vertė, kuri mažai kada gali būti apibūdinama kiekybiškai. Būtina nustatyti Saugomų teritorijų įstatymo 11 str. 2 p. išskirtų kompleksinių kraštovaizdžio paveldo objektų (saugomų kraštovaizdžio objektų) įteisinimo kriterijus. Kompleksine, gamtine ir kultūrine verte pasižymintiems objektams, turintiems įvairiapusę mokslinę-pažintinę, meninę-estetinę, memorialinę vertę ir (arba) vertę vietos bendruomenei, svarbiems kraštovaizdžio savitumo, istorinių ženklų ir vietos tapatybės, unikalių vietos tradicijų, tradicinės gyvensenos, sakralumo, įskaitant baltiškosios prigimtinės kultūros, išsaugojimui, būtina teisinė apsauga. Medžių alėjų, ir alkų, šventviečių apsaugos įteisinimui siūlytina taikyti kriterijus, analogiškus kaip ir registruojant memorialines, istorines, simbolines kultūros paveldo vietoves ir objektus, pasitelkti vietos bendruomenių užklausas, ekspertinį vertinimą.

Lietuvių prigimtinės religijos šventvietėms reikia dėmesio, aiškesnio jų tvarkymo ir naudojimo reikalavimų nustatymo. Šventvietės turi teisę vadintis savo pirminiais vardais, būti savo vietose pirminiais pavidalais, išvaizda ir apimtimi, išlikti lietuvių prigimtinės religijos dievų, deivių ir protėvių vėlių buveinėmis. Pagarba joms, jų išsaugojimas ir tvarkymas negali priklausyti nuo savininkų, lankytojų ar pareigūnų pažiūrų. Intensyvėjant įvairioms dvasinėms praktikoms, visų šventviečių ir mitologinių vietų valdytojai turi kurti individualias tvarkas, derinančias lankytojų, saugotojų, praktikuotojų, vietos bendruomenių interesus ir teisės aktų nuostatų įgyvendinimą.

Siekiant efektyvios estetinės kraštovaizdžio apsaugos, reikalinga tikslinga vizualinė stebėsena, reikia kaupti žinias, nustatyti, kas būdinga Lietuvos panoramoms ir konkrečiuose apžvalgos taškuose stebimiems vaizdams, kurti panoramas charakterizuojančius „pasus“ dar iki poveikio aplinkai vertinimo proceso pradžios.

Nacionalinio kraštovaizdžio tvarkymo plane nustatyti ypač saugomo šalies vizualinio estetinio potencialo arealai ir vietovės, kuriose taikytini griežčiausi vizualinės apsaugos reikalavimai, įskaitant draudimą statyti pavienes vėjo jėgaines ir pramoninius vėjo jėgainių parkus, bei PŪV poveikio aplinkai vertinimo procedūrų vykdymo tvarkos aprašo nuostatos ir jame fiksuojamas vertingiausių kraštovaizdžių panoramų apžvalgos taškų sąrašas, o taip pat ir individualūs teisės aktai ir teritorijų planavimo dokumentai dažnai neužtikrina kultūrinio kraštovaizdžio apsaugos nuo galimo aukštų statinių neigiamo vizualinio poveikio, todėl reikalingi teisės aktų keitimai.

Pirmiausiai reikėtų peržiūrėti ir papildyti Vertingiausių kraštovaizdžių panoramų apžvalgos taškų sąrašą, patvirtintą Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2023 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. D1-15 (pavyzdžiui, jame nėra reprezentacinių Kernavės, UNESCO saugomos pasaulio paveldo vietovės, reprezentacinių apžvalgos taškų). Taip pat reiktų siekti, kad visuose savivaldybės ir jos dalių kompleksiniuose teritorijų planavimo dokumentuose būtų pažymimi apžvalgos taškai, iš kurių atsiveriančios panoramos ir vizualinės ašys yra vertingos.

Svarbu įvertinti ir taikyti tarptautinę patirtį: integruoti UNESCO reikalavimus, įgyvendinti Istorinio urbanistinio kraštovaizdžio rekomendaciją, 2011, Nematerialiojo kultūros paveldo konvenciją, Paryžius, 2003, atkreipti dėmesį į tai, kad dar 2004 m. įsteigtas pirmasis sakralus parkas Vilkanota, Peru, o 2010 m. IUCN ėmė nagrinėti Gamtinių šventviečių temą, prisijungti prie Karkasono medžių alėjų deklaracijos ir pan.

Kultūrinio kraštovaizdžio apsaugai stiprinti reikėtų pasitelkti vietos identiteto ir vietos bendruomenių stiprinimo finansinius resursus, dažniau erdviškai kooperuoti skirtingų sričių finansinius instrumentus.

Kraštovaizdžio horizontai 2025 akimirkos LGD Facebook puslapyje: NUOTRAUKŲ GALERIJA

2025 m. įvykęs III-iasis tarpdisciplininis Kraštovaizdžio forumas tęsia nuo 2022 m. Lietuvos geografų draugijos iniciatyvas plėtoti kraštovaizdžio suvokimą visuomenėje, aktyvinti Lietuvos kraštovaizdžio politiką ir Europos kraštovaizdžio konvencijos įgyvendinimą.

2022 m. spalio 21 d. Vilniaus universiteto Geomokslų institute įvyko X-oji nacionalinė konferencija „Geografija: mokslas ir edukacija. Aktualūs Lietuvos kraštovaizdžio tyrimai“, kurioje arti 200 geografijos žinovų Europos kraštovaizdžio konvencijos ratifikavimo 20-metį pažymėjo diskutuodami apie šiuolaikinius Lietuvos kraštovaizdžio tyrimus ir bendrojo ugdymo programas. Pristatyti 9 pranešimai.

2023 m. spalio 17-18 d. Trakų rajone įvyko renginys „Kraštovaizdžio horizontai“, kuriame dalyvavo apie 300 žmonių (75 gyvai), tarp jų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos akademinių institucijų, saugomų teritorijų direkcijų, savivaldybių atstovai. Renginiu siekta pasidalinti įvairių sričių žiniomis ir praktikomis, aktualiais Lietuvos kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo, formavimo klausimais ir iškelti pasiūlymus, kaip turėtų būti formuojama Nacionalinė kraštovaizdžio politika iki 2035 metų. Vyko mokymai „Kraštovaizdžio išsaugojimo ir pritaikymo lankymui priemonės“, o tarpdisciplininiame forume susipažinta su 12 pranešimų, diskutuota apie Lietuvos kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo, formavimo tendencijas ir ateitį. Renginys organizuotas drauge su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos ir Vilniaus universiteto Geomokslų institutu.

2024 m. spalio 22 d. VSTT, Nacionaliniame saugomų teritorijų lankytojų centre Vilniuje įvyko II-asis tarpdisciplininis forumas „Kraštovaizdžio horizontai. Europos kraštovaizdžio konvencija ir Lietuva“ (50 dalyvių gyvai ir apie 120 nuotoliu), kur perskaityti 7 pranešimai, įvyko 3 panelinės diskusijos apie kraštovaizdžio srities institucinę sąveiką, Lietuvos kraštovaizdžio geoekologinės pusiausvyros stiprinimą ir savivaldos iniciatyvas stiprinant vietos tapatybę.

Apžvalginį straipsnį parengė:

Dr. Giedrė Godienė (VU, LGD)

Dokt. Danielius Jurčiukonis (Vilnius Tech, SSVA, LGD)

2025 m. gruodžio 21 d.